TAIP PAT SKAITYKITE: Visos pavasarinės „Škoda“ spalvos: per Lietuvą keliauja išskirtiniai „Kodiaq“ ir „Karoq“ modeliai
Nuvažiavę į Kurtuvėnų dvaro sodybą, sužinosite daugybę įdomių istorijų ir paslapčių. Pavyzdžiui, kodėl XVIII a. barokinis medinis svirnas pastatytas be vinių? Arba, kodėl ir kada jis buvo sudegęs o vėliau atstatytas?
Ir būtinai rekomenduočiau užsukti ne tik į žirgyną, bet ir į moderniu Lankytojų centru tapusią ratinę (žiūr. filmuotą medžiagą).
Akivaizdu, kad ši jauki vieta traukia mototuristus ir autoturistus kaip magnetas. Nes turi aurą: nuostabi gamta, autentiški statiniai (raudonų plytų smuklėje būtinai paragaukite sriubos), žirgynas. Atvykęs čia patenki tarsi į kitą pasaulį. O į Kurtuvėnų bažnyčią savaitgaliais suvažiuoja pusė Šiaulių tikinčiųjų.
Sodyboje yra kempingas su vaikų žaidimų aikštele, todėl čia galima apsistoti ir su nakvyne. Tą ne kartą jau yra darę baikeriai ar „Vabalų“ suvažiavimo organizatoriai.
Kurtuvėnų dvaro istorija
Paties dvaro rūmų, kaip mūsų jau aprašytoje Trakų Vokėje, čia nepamatysite. Rūmų vietoje išlikusi tik tvora ir stiklu uždengti griuvėsių fragmentai.
Autentiškai atkurtą dvaro sodybos kompleksą sudaro parkas su tvenkiniais, oficina (tarnų namas), žirgyno arklidės, kumetynai, sodininko namas, tvartai, kalvės ir kt. Kompleksą papildo šalia esantis Kurtuvėnų piliakalnis, mūrinė XVIII a. Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia su senaisiais parapijos pastatais. Vertingiausias pastatas yra unikalus XVIII a. barokinis medinis svirnas.
Kurtuvėnų dvaras priskiriamas prie pačių seniausiųjų Lietuvos dvarų. Rašytiniai šaltiniai mini, kad 1498 m. bajoras Mikalojus Jaugėlavičius (Jawgielowicz) bažnyčiai padovanojo kaimą su 6 gyventojais. Fundacijos dokumentuose M.Jaugėlavičius save tituluoja Kurtuvėnų tėvoniu (haeres de Curtowiany).
XVI a. pirmoje pusėje Kurtuvėnai pateko į Lietuvos didikų Kęsgailų giminės rankas. Žemaitijos seniūnas Stanislovas Kęsgaila (Stanisław Kieżgajło, 1463) testamentu dvarą paliko savo mažamečiams vaikams iš paskutinės santuokos su Ona Kiškaite (buvusia Radviliene).
XVI a. viduryje sodybą įsigijo Kražių vietininkas Stanislovas Skaševskis (Stanislaw Skaczewski, ? - 1579), pažangių pažiūrų, išsilavinęs žmogus. Pirkdamas ir mainydamas žemes, jis savo valdas sutelkė aplink Kurtuvėnus. Valdant Skaševskiams dvaras buvo pertvarkytas pagal valakų reformos principus, o katalikiška Kurtuvėnų bažnyčia tapo evangelikų reformatų. 1592 m. dvaro sodybą sudarė daugiau nei 20 medinių pastatų, iš kurių 5 buvo gyvenamieji.
XVII a. Kurtuvėnų dvaro raidai turėjo įtakos nepalankūs politiniai ir ekonominiai pokyčiai valstybėje. Sodyba kelis kartus keitė šeimininkus, liko beveik be gyventojų po maro epidemijos, nukentėjo per karus su Švedija. XVII a. Kurtuvėnų dvarą valdę Žemaitijos bajorai Zarankos, Skaudvilos, Kniaževičiai nei turtu, nei įtaka valstybėje neprilygo Skaševskiams. Nėra jokių žinių apie to meto ūkinės ar kultūrinės permainas Kurtuvėnuose.
XVIII a. pradžioje dvarą įsigijo Pranciškus Nagurskis (1717–1751 m.). Trys Nagurskių kartos Kurtuvėnus valdė visą amžių. Dvaras suklestėjo, sodyboje iškilo medinių baroko stiliaus pastatų kompleksas. Be kasmet tvarkomų, atnaujinamų rūmų, čia buvo oficinos, plytinė, magazinas (sandėlys), iždinė, svirnas, kalvė, bravoras, palivarkas, tvartas, daržinė, žibintinė, šunidės, malūnas. Už Jokūbo Ignoto Nagurskio (Jakub Nagusrki, 1752–1789) lėšas pastatyta mūrinė Kurtuvėnų bažnyčia.
Nagurskiai priskiriami ne tik prie pačių stambiausių, bet ir pažangiausių XVIII a. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemvaldžių. Šeima dalyvavo kovose dėl 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos, 1794-ųjų sukilime. 1792 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis Joną Nagurskį pavadino žmogumi, galinčiu pakelti Lietuvą į kovą su rusais. 1800 m. Kajetonas Nagurskis (Kajetan Nagurski, 1765-1802) vienas iš pirmųjų Lietuvoje testamentu suteikė laisvę baudžiauninkams.
XIX a. pradžioje Kurtuvėnų dvaro likimas sprendėsi teismuose, nes paskutinis Kurtuvėnų Nagurskis - Kajetonas – tiesioginių paveldėtojų nepaliko. Galiausiai valda atiteko Joanai Nagurskaitei, ištekėjusiai už K.Žukausko. Pastarasis pasunkino baudžiavos sąlygas, įsivėlė į konfliktą su valstiečiais. Po Žukauskų Kurtuvėnus trumpai valdė Bulgarinai, Tiškevičiai, Parčevskiai.
1862 m. dvarą savo sūnui Liudvikui Liudvikui Pliateriui (Ludwik Plater Zyberk, 1853-1939) nupirko grafas Henrikas Pliateris (Hendryk Plater Zyberk 1811-1903). Beveik aštuonis dešimtmečius Kurtuvėnuose šeimininkavę Pliateriai, modernizavo dvaro ūkį, įkūrė didžiausią Lietuvoje žuvininkystės tvenkinių ūkį, medinius sodybos pastatus ėmė keisti mūriniais. Dvarvietėje iškilo nauji dvaro rūmai, arklidės, oficina.
XX a. pradžioje Kurtuvėnų dvaras buvo ne tik krašto ekonomikos, bet ir kultūros centras. 1902–1903 m. Pliaterių vaikus mokė lietuvių demokratinės minties pradininkas Povilas Višinskis, pas jį svečiuodavosi rašytojai Jonas Biliūnas, Žemaitė, Šatrijos Ragana. Pro Kurtuvėnus ėjo knygnešių keliai.
Nepriklausojome Lietuvoje Pliaterių valdomas Kurtuvėnų dvaras buvo pripažintas pavyzdiniu ūkiu.
1940 m. sovietų valdžia paskutinį dvaro savininką Stanislovą Pliaterį (Stanislaw Plater Zyberk 1889–1955) ištrėmė į Sibirą, sodybą nacionalizavo. Per II-ąjį pasaulinį karą ūkį tvarkė vokiečių paskirtas administratorius. Sovietmečiu buvusi dvarvietė priklausė Bubių tarybiniam ūkiui. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje ją ėmė tvarkyti Kurtuvėnų regioninio parko administracija.
XXI a. prasidėjo sodybos atgimimas. 2006 m. iš pelenų prikeltame svirne vyksta koncertai, parodos, konferencijos. Atstatytoje oficinoje dirba Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, buvusiose dvaro arklidėse įsikūręs Gyvasis žirgo muziejus, 2014 m. atkurta dvaro ratinė, kurioje įsikūrė Kurtuvėnų regioninio parko lankytojų centras. 2008 m. atkurta istorinė dvaro parko struktūra, tvora, rūmų terasa su baliustrada, sodininko namelis, prūdai, kroketo aikštelė, įrengtas kempingas.
