Lietuvoje viešųjų pirkimų sistema gyvuoja tik šiek tiek daugiau nei 15 metų. Nors šioje srityje dirbantys pareigūnai dievagojasi svariai prisidedantys prie to, kad su valstybės vardu leidžiamais pinigais būtų elgiamasi maksimaliai racionaliai, sėkmės istorijų nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Tiksliau, skandalai, susiję su bandymais formalizuoti abejotino skaidrumo sandorius, kur kas labiau pastebimi. Vienas paskutiniųjų pavyzdžių – sostinės savivaldybės inicijuotas projektas „Vilnius veža“. Kvietimas pateikti pasiūlymus dėl 100 automobilių veiklos nuomos taip suerzino autoverslo bendruomenę, kad ji (galų gale) pati pasisiūlė parengti tokio tipo viešųjų pirkimų sąlygas ir liautis imituoti sąžiningą konkurenciją. Bet apie viską iš eilės.
Kiekvienais metais Lietuvoje vidutiniškai parduodama po 10-15 tūkst. naujų automobilių, reikšminga šio kiekio dalis įsigyjama skelbiant viešųjų pirkimų konkursus. Tai pakankamai solidus kiekis, konvertuotas į pinigus peržengiantis šešių nulių zoną. Drauge – didelis stimulas verslo žmonėms laimėti vieną ar kitą konkursą ir gauti garantuotą „pliusą“. Kaip tik dėl šitos priežasties didžiąją dalį bandymų atnaujinti biudžetinių įstaigų bei organizacijų transporto parką lydi ginčai ir konfliktai. Tradiciškai net ir maksimaliai kruopščiai rengiant konkurso sąlygas, dėliojant techninius reikalavimus bei vertinimo kriterijus, nugalėtojų paskelbimo dieną paprastai viskas paskęsta įtarimų liūne, esą laimėta nesąžiningai, o pasirinkimo būta neracionalaus.
Pats šviežiausias pavyzdys – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sukurtos VšĮ „Vilnius veža“ užmojis sudaryti 100 taksi automobilių veiklos nuomos sutartį. Vos tik paskelbus viešojo konkurso sąlygas Lietuvos autoverslininkų asociacijai (LAA) priklausančių įmonių vadovai dosniai pažėrė šiam projektui kritikos. Jų manymu, perkančiosios organizacijos paskelbti dokumentai ne tik neatitinka svarbiausių viešųjų pirkimo įstatymo principų, bet ir įkūnija daugelį lig šiol vykusių konkursų ydų.
Vienas pirmųjų autoverslininkų dėmesį patraukusių dalykų, pirkimo objekto įvardijimas. Konkurso sąlygose kalbama apie „vidutinių vienatūrių automobilių“ pirkimą, tačiau tokios sąvokos nėra jokiuose oficialiuose dokumentuose, kuriuose kalbama apie mašinų atitiktį ir klasifikavimą. Asociacijos prezidento Petro Ignoto manymu, naudoti „virtuvinę“ leksiką oficialiuose dokumentuose negalima, nes taip iškraipomos sąvokos ir atveriamos galimybės subjektyviai spręsti, kokie automobiliai priskiriami „vidutinių vienatūrių“ klasei, o kurie ne.
Pasak LAA generalinio direktorius galima tik apgailestauti, kad apie ekonominę vertę tokio pobūdžio konkursuose apskritai niekada nekalbama.
„Tikėtina, kad šiuo atveju turima galvoje M1 klasės modeliai su AF (daugiatikslis automobilis – universalioji transporto priemonė) arba AC (universalas) tipo kėbulu. Tačiau susigundžius vartoti „virtuvines“ sąvokas kyla dvi problemos. Pirmiausia, gali būti klaidinami potencialūs konkurso dalyviai. Antra – kyla abejonių dėl konkurso sąlygas kūrusių žmonių kompetencijos. Deja, šiuo atveju tenka konstatuoti, kad „Vilnius veža“ žmonės stipriai painiojasi gana elementariuose dalykuose. Tarkim techninių reikalavimų automobiliams sąraše nurodoma, esą „išmetamas anglies dioksidas (CO2) pagal 80/1268/EEB direktyvos reikalavimus – ne daugiau 130 g/km“. Tačiau tiesa ta, kad minėtas teisės aktas kalba apie ne apie CO2 emisiją, o apie degalų sąnaudų apskaičiavimo metodiką, kai automobilis važiuoja 90 km/val. ir 120 km/val greičiais. T. y. nurodomas parametras grindžiamas visiškai nesusijusiu teisės aktu. Tas pats liečia ir reikalavimą, kad pristatomi automobiliai atitiktų „Euro5“. Visų pirma, visi į rinką pristatomi nauji automobiliai privalo atitikti šio standarto reikalavimus. „Euro5“ nereglamentuoja CO2 išmetimo normų – šiuo apibrėžiama tik kietųjų dalelių, anglies monoksido, azoto oksidų ir angliavandenilių emisiją“, – pastebėjo LAA prezidentas P. Ignotas.
Šios asociacijos generalinis direktorius Mindaugas Beišys atkreipė dėmesį į dar vieną svarbią detalę, nurodomą viešojo pirkimo konkurso dokumentuose. Čia fiksuojama, kad automobilio ratų bazė (atstumas tarp ašių) negali būti mažesnė nei 2650 mm.
„Šį reikalavimą viešame laiške, išspausdintame viename dienraščių „Vilnius veža“ direktorius Rolandas Statulevičius paaiškino siekiais palengvinti judėjimo negalią turinčių gyvenimą. Teigiama, kad po konsultacijų su šios socialinės grupės žmones vienijančios sąjungos atstovais, nutarta numatyti didesnį nei įprasta atstumą tarp ašių, kuris užtikrintų didesnę erdvę salone ir bagažinėje. LAA manymu, toks aiškinimas yra akių dūmimas ir spekuliacijos skaudžiais dalykais, nes atstumas tarp automobilio ašių iš esmės neįtakoja mašinos eksploatavimo funkcionalumo ir, juo labiau, tinkamumo neįgaliųjų poreikiams. Tam reikia specialių automobilio modifikacijų, turinčių tam tikros konstrukcijos sėdynes, rampas ar bent jau kreipiamąsias, padedančias į saloną įvažiuoti su neįgaliojo vežimėliu. Tokius specialiems poreikiams pritaikytus modelius siūlo ko gero visi automobilių gamintojai, tačiau šio konkurso sąlygose nėra nė žodžio apie neįgaliuosius. Tačiau panagrinėjus kokie potencialūs konkurso dalyviai neįveiktų šio barjero, pasirodo, kad vieno gamintojo modeliams trūksta lygiai 2 mm. Ar tai tokiu atstumu mažesnė ratų bazė ką nors iš esmės keičia? Ko gero ne. Tačiau dėl šios priežasties kiti, galimai svarbesni parametrai – kaina, variklio galia, degalų sąnaudos ir pan. – netenka prasmės“, – aiškina M. Beišys. Tiesa, reaguodama į viešą kritiką VšĮ „Vilnius veža“ jau sureagavo į šią pastabą ir š.m. liepos 3 d. pakeitė šią nuostatą sumažindama atstumą tarp ašių 5 mm.
Pasak LAA generalinio direktorius galima tik apgailestauti, kad apie ekonominę vertę tokio pobūdžio konkursuose apskritai niekada nekalbama. Eksploatacijos kaštai, likutinė vertė ir panašūs dalykai dažnai kur kas svarbesni už mažiausią pradinę kainą.
Ir dar vienas svarbus dalykas. Lietuvos autoverslininkų asociacija oficialiai kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą (VPT) atkreipdama dėmesį tiek į „Vilnius veža“ paskelbto konkurso sąlygų takoskyrą su įstatymais konkrečiai, tiek į perteklinius bei konkurenciją ribojančius reikalavimus „automobilinėse“ varžytuvėse apskritai.
VPT direktorius Žydrūnas Plytnikas į šią iniciatyvą sureagavo, švelniai tariant, valdiškai. Padėkojęs už informaciją pareigūnas pareiškė, kad tikrinti „Vilniaus veža“ viešuosius pirkimus nebuvo numatyta. Taip pat priminė, kad VPT nėra tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus nagrinėjanti institucija, todėl jei Lietuvos autoverslininkų asociacija mano, kad šiuo atveju buvo nesilaikoma įstatymo reikalavimų – turėtų nustatyta tvarka kreiptis į teismą...
Siekdama permainų šioje srityje Lietuvos autoverslininkų asociacijos vadovybė kviečia visas suinteresuotas šalis drauge aptarti šias problemas, paieškoti optimalaus sprendimo bei sukurti tipinius reikalavimus automobilių įsigijimui viešųjų pirkimų konkurso būdu.
