Ir tai nėra taip jau keista. „Alfa Romeo 33 Stradale“ yra ne tik iki skausmo gražus rankų darbo itališkas superautomobilis – šis automobilis ir kadaise buvo labai brangus. 1968 metais tai buvo brangiausias automobilis rinkoje – kainavo apie 17 tūkstančių dolerių (beveik 130 tūkstančių šių dienų pinigais). Palyginimui, „Lamborghini Miura“ kainavo 13-14 tūkstančių dolerių.
Tokią aukštą kainą 33 Stradale išlaikė dėl savo retumo, grožio ir „Alfa Romeo“ lenktyninių automobilių DNR, integruoto į šio superautomobilio charakterį. Be to, 33 Stradale vingiuotuose keliuose buvo greitesnis už „Lamborghini Miura“, „Ferrari Daytona“ ir „Maserati Ghibli“, kurie naudojo kur kas didesnius variklius.
Tačiau šis straipsnis nėra apie „Alfa Romeo 33 Stradale“ – papasakosime apie vieną šio automobilio pagrindu sukurtą koncepciją.
Tai – „Alfa Romeo 33 Bertone Navajo“ – paskutinis 33 Stradale pagrindu pagamintas parodinis automobilis, aišku, sukurtas Bertone dizaino namuose.
Tokių koncepcijų buvo ne viena, mat 33 Stradale puikiai tiko įvairių dizainerių fantazijų pildymui. „Bertone Navajo“ pasirodė 1976-ųjų Ženevos automobilių parodoje praėjus 8 metams po 33 Stradale gamybos pabaigos. Ir tai buvo įdomus žvilgsnis į ateitį.
„Alfa Romeo 33 Stradale“ buvo vienas iš pirmųjų superautomobilių pasaulyje, todėl tai buvo visai nauja ir be galo įdomi automobilių dizaino ir technologijų vystymosi kryptis. Koncepcijas ant 33 Stradale bazės kūrė „Italdesign“, „Bertone“ ir „Pininfarina“ dizaino namai. Bertone Navajo buvo paskutinė tokia koncepcija, neturėjusi absoliučiai jokių su serijine gamyba susijusių ambicijų.
Priešingai nei gamyklinis „Alfa Romeo“ automobilis, „Bertone Navajo“ pasižymėjo aštuntajam dešimtmečiui būdinga aštria pleišto forma. Pats automobilis buvo šiek tiek ilgesnis už 33 Stradale, tačiau su skysčiais svėrė tik 870 kg, nes jo kėbulas buvo suformuotas iš stiklo pluošto. Turbūt ryškiausias ir įdomiausias „Navajo“ dizaino elementas buvo didelis spoileris, kuris įsiliejo į šoninį automobilio siluetą. Jo atakos kampas, beje, kito priklausomai nuo automobilio greičio.
Aišku, apie tai ir kitas šio automobilio dinamines savybes galima kalbėti tik teoriškai, nes „Bertone Navajo“ buvo tik statiška koncepcija. Tačiau tai buvo aktyvios aerodinamikos ištakos.
Kitas dizaino elementas, kurį verta paminėti, yra atsimerkiantys žibintai – jie buvo sumontuoti į Navajo sparnus ir buvo atidaromi į šonus. Automobilis buvo sidabrinės ir raudonos spalvos – kontrastuojanti raudona juosta pabrėžė horizontalias linijas ir tarsi sujungė priekinį ir galinį Navajo žibintą. Viduje buvo dvi stiklo pluošto sėdynės, skaitmeninis prietaisų skydelis ir daug įvairių jungtukų – toks dizainas tuomet atrodė labai futūristiškai.
„Alfa Romeo 33 Stradale“ buvo varomas 2 litrų V8 varikliu ir Bertone Navajo išsaugojo šią jėgainę. Vėlgi, šis automobilis nebuvo važiuojantis, tačiau techniniuose aprašymuose buvo minima 233 AG galia. Kaip ir daugelis kitų „Alfa Romeo“ koncepcinių modelių, šis nugulė markės muziejuje Italijoje ir kartais pasirodo įvairiose parodose ir susitikimuose.
Šiuolaikiniuose automobiliuose būtų sunku surasti Bertone Navajo palikimą. Tačiau negalima nepastebėti, kiek dėmesio aerodinamikai skyrė šio automobilio kūrėjai. Pleišto forma nėra labai aptaki, tačiau aktyvus galinis spoileris, aušinimo angos automobilio šonuose ir kaip krentantis lašas siaurėjanti kabina buvo novatoriškos superautomobilių dizaino idėjos.