„Willys“, „Jeep“ markės savininkas, po karo ėmė kurti civilines visureigio versijas. Jos buvo skirtos nuošaliose vietose gyvenantiems ūkininkams, kuriems reikėjo įveikti ir ne pačius geriausius kelius. Tai buvo gana primityvios, bet bekelėje nepralenkiamos mašinos, kurias prižiūrėti buvo pakankamai paprasta. Didžiąja dalimi „Jeep“ visureigiai išliko nepakitę keletą metų, tačiau šeštajame dešimtmetyje „Willys“ pajuto, jog atėjo laikas pasitempti.
Vis daugiau ūkininkų, kurie buvo pagrindiniai „Jeep“ pirkėjai, suko žvilgsnius link pikapų. Šie dažnai pasižymėjo aukšta prošvaisa, todėl neblogai pasirodydavo bekelėje, o didelis krovinių skyrius tikrai praversdavo. Visi suvokė, kad ir „Jeep“ gamoje turėtų būti pikapas, bet koks?
Atsakymą į šį klausimą turėjo surasti nepriklausomas automobilių dizaineris Brooksas Stevensas, kurį „Willys“ samdė jau anksčiau. Jis nusprendė, kad pavyzdį reikia imti ne iš tradicinių, o iš modernių sunkvežimių. Todėl Stevensas nusprendė, kad naujas „Jeep“ pikapas turės po kabina sumontuotą variklį.
Dizainas buvo užbaigtas 1956 metais. Naujasis pikapas surinktas ant CJ-5 platformos ir naudojo „Hurricane“ 4 cilindrų variklius. Automobilis gavo Jeep Forward Control vardą, kuris sutrumpintai buvo žymimas tiesiog „Jeep FC“ ir turėjo pabrėžti netradicinį kabinos dizainą.
Jis, beje, turėjo daug privalumų. Kadangi variklis buvo sumontuotas po kabina, kompaktiško ilgio pikapas galėjo turėti pakankamai ilgą krovinių skyrių. Priekyje įsitaisęs vairuotojas taip pat galėjo lengviau manevruoti ir džiaugėsi geresniu matomumu. Tačiau ir čia „Jeep FC“ privalumai nesibaigė.
Laikais, kai daugelis pikapų buvo varomi tik galiniais ratais, „Jeep FC“ buvo tikras keturiais ratais varomas visureigis. Tai reiškė, kad šis pikapas galėjo važinėti bekele kur kas užtikrinčiau nei jo konkurentai. „Jeep FC“ taip pat buvo labai paprastas, todėl jo priežiūrai nereikėjo skirti labai daug dėmesio.
Skirtingos versijos
Vėliau pasirodė kelios šiek tiek skirtingos „Jeep FC“ versijos. FC-150 ir FC-160 turėjo 2,2 litrų keturių cilindrų variklius, o štai didesni FC-170, FC-170 DRW ir FC-180 jau siūlė 3,7 litrų šešių cilindrų jėgainę. Savaime aišku, po FC kapotu atsirado vietos ir V8 varikliui – tokį 4,5 litrų agregatą buvo galima surasti po FC-180 ir FC-190 variklio dangčiais.
„Willys“ į „Jeep FC“ montavo 3 arba 4 laipsnių mechanines transmisijas arba 3 laipsnių automatinę pavarų dėžę. Tačiau su laiku keitėsi ne tik varikliai – FC gerokai užaugo.
Pirmoji „Jeep FC“ versija, vadinta FC-150, turėjo 2,06 metrų ilgio ratų bazę, tačiau tuo pat metu – ir 2 metrų ilgio krovinių skyrių. Tuo tarpu FC-170 DRW ilgis siekė 4,61 m ir šis pikapas turėjo dvigubus galinius ratus. Vėlesnės versijos buvo dar didesnės, tačiau išvaizda skyrėsi nedaug.
Nors „Willys“ gamino tik pikapus, buvo siūlomos įvairios FC versijos, kurias ant „Jeep“ bazių gaminto kitos įmonės. Tai buvo furgonai, ugniagesių mašinos, keleiviniai autobusiukai ir net savivarčiai. „Jeep FC“ pagal licenciją buvo gaminami ir Indijoje bei Ispanijoje. Tačiau, nors ir turėjo gausybę privalumų, „Jeep FC“ pirkėjų neviliojo.
Geriausi FC metai buvo 1957-ieji, kuomet parduota beveik 10 tūkstančių pikapų. Daugiau „Jeep FC“ šios sėkmės taip ir nebepakartojo. Pirkėjams nepatiko netradicinė pikapo išvaizda ir utilitarinis dizainas. Pagaminti keli šimtai karinėms reikmės skirtų pikapų, tačiau ir šis užsakymas neišgelbėjo modelio. 1964 metais „Jeep FC“ gamyba buvo nutraukta.
„Jeep FC“ buvo geras, įdomus pikapas, kuris buvo naudojamas ne tik ūkiuose, bet ir miestuose. Modifikuoti FC Australijoje buvo naudojami žmonių paieškai ir gelbėjimui, Vakarų Europoje nemažai FC buvo naudojami kaip ugniagesių automobiliai, o Indijoje jie tapo autobusais. Dabar, aišku, „Jeep FC“ yra kolekcinė vertybė ir būtent pikapai yra patys brangiausi.
