Po katastrofos radiacijos debesiui užklojus Pripetės ir Černobylio miestus, buvo sukurta apsaugos zona 30 km spinduliu. Iš jos negalėjo išvažiuoti jokia transporto priemonė, visi ratuoti mechanizmai turėjo būti palaidoti specialiose kapinėse: arba užkasti į žemę, arba tiesiog sumesti į metalo laužo krūvas.
Po uždarą zoną 30 km spinduliu dauguma jų važinėjo net be numerių – kad vairuotojai net nebandytų išvažiuoti iš teritorijos.
Beje, po žeme šioje zonoje buvo užkasami net medžiai: nukertami labiausiai radiacija užterštose vietose ir užkasami.
„Aukso vertės“ Afganistano karo technika
Iš viso nelaimės zonoje 1986 m. dirbo apie 200 tūkst. likvidatorių (darbininkų) ir apie 15 tūkst. vnt. technikos. Ta technika – tai net ir iš Afganistano karo atgabenti sraigtasparniai MI-6, kariniai spec. šarvuočiai IMR-2 ir t.t.
Technika šarvuota buvo todėl, kad šarvas didžia dalimi galėjo apsaugoti likvidatorius nuo radiacijos ir išgelbėti jų gyvybę.
Didžiausios Rassoha technikos kapinės
Bene didžiausios tokios technikos kapinės buvo įrengtos Kijevo srityje, Rassoha vietovėje. Šios kapinės užėmė apie 20 ha, šios suvežtos technikos rinkos vertė 1986 m. buvo 46 mln. dolerių. Joje palaidota apie 1350 technikos vienetų.
Tačiau ši palaidota technika, spinduliavusi radiaciją, taip ilsėjosi neilgai. Tai, kas buvo „niekieno“ ir neprižiūrima valstybės, netrukus rado naujus šeimininkus. Sugriuvus SSRS, lengvo pelno ieškotojai čia pradėjo atsarginių detalių verslą – pradėjo ardyti sunkvežimius ir „tiekti“ jų variklius bei kitas dalis Ukrainos bei Baltarusijos automobilių remonto dirbtuvėms. Bene daugiausia radioaktyvių detalių realizuota Charkove.
2000 m. prasidėjo naujas etapas. „Radioaktyvieji kamikadzės“ pradėjo pjaustyti automobilių kėbulus ir gabenti į metalo supirktuves, rašo chornobyl.ua.
Tokiu būdu apie 2013 m., kai Ukrainos valdžia nusprendė likviduoti šį sąvartyną, Rassoha kapinės jau buvo beveik tuščios.
