Paprastai tariant, darnus judumas yra judėjimo mieste koncepcija, kurios tikslas – paskatinti miestiečius pagalvoti apie nuosavam automobiliui alternatyvius judėjimo būdus – pėsčiomis, dviračiu, paspirtuku, visuomeniniu transportu, įsijungti į automobilių nuomos ar dalijimosi sistemas. Toks judėjimo modelis padeda spręsti daug šiuolaikinio miesto bėdų: spūsčių, kurias atėjus rudeniui keiksnoja ne vienas, miestų užterštumo, pagaliau, mažiau sėdėdami automobiliuose, daugiau judėdami savomis kojomis ar fizinės ištvermės reikalaujančiu transportu, galime pagerinti savijautą, sveikatą, o ir miestą pamatyti kitokį – gyvą, veržlų, spalvingą.
Įsigijęs paspirtuką atrado kitokį miestą
Vilnietis fotografas Robertas Daskevičius yra laisvai samdomas darbuotojas, įprastai važinėjantis nuosavu automobiliu. Kaip sako pašnekovas, jo darbui reikalinga technika sveria tiek, jog, atvykus į fotosesiją, tenka nešti keliais reisais. Šią vasarą R.Daskevičius sulaukė palaikymo iš savo draugų, socialiniame tinkle "Facebook" pasidalijęs naujos transporto priemonės – elektrinio paspirtuko – nuotrauka. Kol orai buvo puikūs, o darbinių projektų mažėliau, fotografas neretai iš Karoliniškių, kur gyvena, į Vilniaus centrą, kur dirba, dalyvauja susitikimuose, atriedėdavo paspirtuku, tai jam trukdavo apie 15 minučių. „Žiūrint iš finansinės pusės, nauda buvo akivaizdi, paskaičiavau, kad per mėnesį naudodamasis paspirtuku sutaupiau apie 80 eurų. Bet labiausiai man patiko, kad atradau naujus maršrutus, pamačiau Vilnių iš tokių kampų, kokio nematydavau sėdėdamas mašinoje. Toks būdas važiuoti tikrai pakrauna energija, naujomis idėjomis“, – sako R.Daskevičius. Tiesa, įspūdžiai iš pasivažinėjimų paspirtuku nėra tik pozityvūs – pašnekovas mini, jog kelis sykius riedant gatvės šonu teko su visu paspirtuku staiga šokti ant šaligatvio, mat dažnam vairuotojui paspirtukininkai tebėra keisti išsišokėliai.
Žiūrint iš finansinės pusės, nauda buvo akivaizdi, paskaičiavau, kad per mėnesį naudodamasis paspirtuku sutaupiau apie 80 eurų.
Ir vis tik R.Daskevičius mano, kad elektriniai paspirtukai nėra tik trumpalaikė mada, mat spūsčių problema miestuose akivaizdi, situacija kol kas vargiai gerėja, o Vilniuje naudotis paspirtuku gana patogu. Vieną iš geriausių įspūdžių jam paliko važiavimas sutvarkyta Neries pakrante, tiesa, kodėl paliktas toks nesusipratimas, kaip kemsuota, o per lietų pažliunganti atkarpa ties Baltuoju tiltu, sunkiai suvokiama.
Atėjus rudeniui, kai sūnų tenka vežioti į mokyklą, fotografas vėl pilnu tempu naudojasi automobiliu, nes taip jam iki šiol patogiausia ir greičiausia, tačiau paspirtukas visada guli mašinos bagažinėje ir yra naudojamas, kai reikia pavažiuoti trumpą atstumą sostinės centre. Atvažiavus į reikiamą vietą belieka paspirtuką sulankstyti ir neštis rankoje, nereikia sukti galvos, kur jį saugiai palikti, kaip kad dviratį.
Paklaustas, koks jo požiūris ir kiek tenka naudotis nuomojamais dviračiais ir visuomeniniu transportu, pašnekovas purto galvą – jam neatrodo patogu ieškoti dviračių palikimo taškų, o visuomeninis transportas likęs lyg egzotiškas prisiminimas iš mokyklos laikų. „Važinėjant autobusais ir troleibusais net drabužių reikia kitokių, man pirmiausia miesto transportas asocijuojasi su tuo, kad jo reikia laukti, šalti, eiti nuo vienos stotelės iki kitos ir panašiai“, – kol kas fotografas net neketina išbandyti, ar per keliolika metų ši sistema bent kiek pagerėjo.
Visuomeninis transportas – vienintelis sprendimas
Skirtingai nei pirmasis pašnekovas, dėstytojas, visuomenininkas Viktoras Bachmetjevas miestų visuomeniniu transportu, o ir tarpmiestiniais transporto maršrutais, ypač traukiniais, naudojasi aktyviai. Jis įsitikinęs, kad gerai sutvarkyta visuomeninio transporto sistema – protingai suplanuoti maršrutai, naujos transporto priemonės, o ir nuostatų, savimonės kaita, kai šis važiavimo būdas nebus siejamas su „nesėkmingu gyvenimu“ ar „žemesniu socialiniu sluoksniu“ – yra vienintelis sprendimas, kaip patogiai judėti automobilių iki šiol uzurpuotuose miestuose.
Pašnekovas pasakoja pats savo laiku skubėjęs išlaikyti teises vairuoti automobilį, skubiai pirko ir mašiną, nes kitokio varianto net neįsivaizdavo, tačiau dabar apie tai kalba ironiškai. Stipriausiai jo nuostatas, susijusias su judėjimu mieste, tariama automobilio būtinybe, supurtė gyvenimas ir darbas Londone, kur visuomeniniu transportu juda ir biuruose dirbantys pasiturintys londoniečiai, ir paprastus darbus dirbantys miestiečiai. Ir pirmieji nejaučia jokios nepatogybės sėdėti metro ar miesto autobuse šalia antrųjų.
V.Bachmetjevas dabar Vilniuje verčiasi be nuosavo automobilio, jis sako savo gyvenimą ir judėjimo trajektorijas sąmoningai organizavęs taip, kad automobilis net nebūtų būtinas. Žinoma, tai pavyksta ne visiems, tačiau sprendimas tikrai yra ne automobiliai, o troleibusai ir autobusai, su sąlyga, kad važiuoti jais patogu. Pašnekovo nuomone, keliavimo pėsčiomis ar dviračiais negalima vertinti kaip alternatyvos automobiliams – Vilnius nėra toks jau mažas, visur, kaip miestelyje nenueisi, o dviračiais komfortabiliai galima važiuoti tik šiltuoju sezonu, nekalbant apie tai, jog važiavimas ilgesniais maršrutais dažnai tampa tikru iššūkiu – ir dėl dviračių takų trūkumo ar neprognozuojamumo, ir dėl automobilistų nesugebėjimo vertinti dviratininkų kaip lygiaverčių eismo dalyvių. „Aš dažnai kalbu apie mumyse vis dar tebeglūdintį „automobilininko geną“, kuris taip tvirtai įsišaknijęs, kad visas judėjimas mieste projektuodamas atsižvelgiant į automobilių vairuotojus. Maksimaliai plačios gatvės, taip ir gundančios spausti „gazą“, siauri šaligatviai, tranzitinis Vilniaus Senamiestis, pastaruoju metu duoklę pėstiesiems lyg ir stengiamasi atiduoti, bet dažnai tai nesukuria nei saugumo, nei patogumo, greičiau atvirkščiai“, – pastebi jis.
V.Bahmetjevas yra vienas iš „Lietuvos pėsčiųjų asociacijos“ įkūrėjų ir tai nėra kokių nors romantiškų vaikščiotojų draugija, bet miestiečiai, siekiantys, kad pėsčiųjų teisės būtų gerbiamos, kad atsirastų daugiau patogumo ir saugumo, kad didžiųjų miestų projektavimas nesisuktų vien tik apie automobilius, o pėstieji nesijaustų išstumti. „Visuomenė, jos grupės turi reikalauti tokių pokyčių mieste, kokių reikia – nei pėstieji, nei mamos su vežimėliais neturi jaustis pastumdėliais, plotis prie sienos Senamiestyje pro šalį važiuojant automobiliui“. Pasak pašnekovo, ir „Lietuvos pėsčiųjų asociacija“ teikia pastabas dėl projektų savivaldybei. Jo teigimu, kai kuriose Vilniaus Senamiesčio gatvėse, pavyzdžiui, Islandijos ar Bokšto, esame teigiamų poslinkių, tačiau jie dar netapo sisteminių pokyčių dalimi.
Receptas nuo žudančio nejudrumo
Sporto medicinos gydytoja Lina Batulevičiūtė, dirbanti Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Konsultacijų centre, yra ir profesionali sportininkė, užsiimanti šiuolaikine penkiakove, tad ji juda žymiai daugiau nei bet kuris eilinis pilietis. Ligoninėje specialistė konsultuoja žmones, kurie ne tik profesionaliai, bet ir mėgėjiškai sportuoja.
Gydytojos ir atletės teigimu, fizinio judėjimo nauda žinoma seniai, tačiau realybė tokia, jog šiuolaikinis žmogus vidutiniškai 7-8 val. praleidžia sėdėdamas darbe, o sportui laiko dažnai nebelieka. Kas tada vyksta su organizmu? Pasak L.Batulevičiūtės, dėl nejudrumo atrofuojasi raumenys, tuo pačiu silpsta ir svarbiausias kūno raumuo – širdis. Ilgainiui ji nebegali išstumti reikiamo kraujo kiekio, didėja kraujo spaudimas, vystosi išemija, sutrinka širdies ritmas. Dėl nejudrumo lėtėja ir metabolizmas, mažėja kaulų tankis, sutrinka vidaus organų veikla. Mažas fizinis aktyvumas didina riziką susirgti II tipo cukriniu diabetu, nutukimu, judėjimo atramos aparato ligomis ir net depresija.
Paklausta, ar galima išvesti kokią formulę, kiek vidutiniškai reikėtų judėti darbingo amžiaus žmogui, gydytoja sako, jog pagal Pasaulinės Sveikatos Organizacijos rekomendacijas, žmogus turėtų sportuoti vidutiniu intensyvumu 150–300 minučių per savaitę: apie 5 kartus per savaitę po 30 minučių eiti greitu žingsniu, bėgti ar žaisti tenisą. Be to, rekomenduojama porą kartų per savaitę įtraukti ir raumenų stiprinimo pratimus (kojų, klubų, pilvo preso, nugaros, krūtinės, pečių lanko ir rankų raumenų.).
Prieš kelerius metus kilo tikra susidomėjimo vaikščiojimu banga – ne vienas naudojamės žingsnius skaičiuojančia programėle, bet ar tokio judėjimo pakanka? „Žingsnių skaičiavimas gali pridėti motyvacijos pradėti sportuoti. Tam nereikia specifinių žinių, paprasta naudotis ir yra saugu. Tačiau 10 tūkst. žingsnių, tai yra paros norma, negarantuoja visapusiškos kūno raumenų apkrovos. Dažnai nepasiekiamas ir slenkstinis treniravimosi pulsas, kuris lemia teigiamus organizmo pokyčius. Norint tobulėti, reikia palaipsniui didinti krūvį: lėtą ėjimą keisti į greitąjį; greitą ėjimą į važiavimą dviračiu ar bėgimą. Taip pat stiprinti įvairias raumenų grupes“, – pataria gydytoja.
Profesionali sportininkė, pasaulio čempionato prizininkė, L.Batulevičiūtė teigiamai vertina ir populiarėjančius masinius sporto renginius, tik primena, kad sportuojantiems reikėtų nepamiršti, kad, kaip ir sportas, taip pat svarbus atsigavimas bei tinkama mityba. Pasak jos, prieš pradedant sportuoti ar dalyvauti varžybose, visada rekomenduojama pasitarti su sporto medicinos gydytoju.
Pati L.Batulevičiūtė kiekvieną savaitę atlaiko didžiulius fizinius krūvius, mat profesionaliai užsiiminėja šiuolaikine penkiakove, o tai reiškia, jog kasdien treniruotėse užtrunka po 4 valandas, kartais ir daugiau, vienintelė poilsio diena yra sekmadienis. „Tačiau ir tą dieną dažniausiai leidžiu aktyviai, be sporto neįsivaizduoju savo gyvenimo“, – sako ji. Mieste pašnekovė dažniausiai naudojasi viešuoju transportu, nes per automobilių kamščius jai tai atrodo efektyviausias susisiekimo būdas, o dviračiu daugiau važinėja laisvalaikiu. „Kartais susimąstai, geriau valandą stovėti spūstyje, ar tą laiką skirti bėgimui“, – sako L.Batulevičiūtė.
2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu šalies transporto sektoriuje numatoma investuoti apie 1,47 mlrd. eurų Europos Sąjungos fondų lėšų. Daugiau kaip 88 mln. eurų skirta darnaus judumo projektams investuoti. Šios investicijos padės šalyje skatinti darnų įvairių rūšių judumą ir plėtoti aplinkai draugišką transportą, siekiant sumažinti anglies dioksido išmetimus.
