Visgi ateities automobiliai bei jų įkrovimas keičia ne tik poveikį aplinkai, bet ir vairuotojų įpročius. Kokie mitai šiuo metu dažniausiai sklando apie elektromobilių įkrovimą ir kaip krausime automobilius ateityje?
Mitas: įkrovimo tinklas – degalinių tinklo atitikmuo
Degalinių ir įkrovimo stotelių tinklai nėra tapatūs, nes skiriasi jų kūrimo principas. Degalinės atidaromos atsižvelgiant į automobilių judėjimą. Tuo metu elektromobilių įkrovimo tinklas, kaip rodo sėkminga užsienio patirtis, diegiamas labiau atsižvelgiant į tai, kur automobilis daugiausiai stovi. Kuriant efektyvią įkrovimo infrastruktūrą, vertinamas platesnis požiūris nei vienos stotelės perspektyva, nes jau netolimoje ateityje miestai turės aprūpinti dešimtis tūkstančių automobilių, tad įkrovimo tinklai turės būti ne tik novatoriški, bet ir praktiški.
Turimi duomenys rodo, kad vidutiniškai europietis per dieną nuvažiuoja apie 30 kilometrų, o automobilis apie 90 proc. paros laiko tiesiog stovi. Įvertinant tai, kad elektros, kitaip nei degalų, stoteles galima įrengti ir prie namų, ir prie biurų pastatų, ir prie prekybos centrų bei kitur, įkrovimo infrastruktūros plėtra remiasi įvertinimu, kur galima efektyviausiai išnaudoti laiką, kai automobilis stovi.
Žinoma, šiandien dar sunku pilnai tuo naudotis, nes toli gražu ne visuose biurų pastatuose, prekybos centruose bei kitose vietose yra įrengtos įkrovimo stotelės, taip pat reikalinga plėtra mikrorajonuose bei regionuose. Visgi situacija gerėja ir ateities infrastruktūros tinklas išlaisvins vairuotoją nuo maršruto keitimo, ieškant „degalų“.
Elektromobilio vairuotojas, planuodamas įkrovimo dienotvarkę, turi atsižvelgti į tai, kokį atstumą įprastai nuvažiuoja per dieną, kur praleidžia daugiausiai laiko bei kokio dydžio jo elektromobilio baterija. Žinant, kad automobilis dieną stovės bent 1 – 2 valandas, galima planuoti jį įkrauti 100 – 200 kilometrų atstumui. Automobiliai įprastai paliekami stovėti dar ilgesniam laikui, todėl per vieną įkrovimo sesiją galima įkrauti maksimaliam atstumui. Priklausomai nuo baterijos dydžio ir nuvažiuojamo atstumo, gali užtekti tik vienos ar dviejų įkrovimo sesijų per savaitę.
Mitas: geriausios stotelės – greito įkrovimo
Dabartiniai degalų pylimo įpročiai taip pat brėžia ir neteisingą krovimo greičio suvokimą – manoma, kad visos stotelės turi būti tik greitos ir itin greitos. Norvegijos, kuri yra absoliuti lyderė pagal naujų elektromobilių registracijos skaičių, patirtis rodo, kad greitas įkrovimas reikalingas, tačiau jis naudojamas gerokai rečiau. Kitaip tariant, jis patenkina papildomus įkrovimo poreikius, tačiau jis nėra įkrovimo pagrindas. Apklausus 15 tūkst. Norvegijos elektromobilių vairuotojų paaiškėjo, kad 87 proc. jų naudoja greito įkrovimo stoteles. Tačiau tik 8 proc. tai daro kartą per savaitę ar dažniau. Visi kiti įkrovimo poreikiai yra patenkinami naudojantis viešomis vidutinio greitumo įkrovimo stotelėmis arba kraunant namuose.
Vidutinio greitumo įkrovimo stotelės vartotojams Norvegijoje bei kitose šalyse pasiteisina ir dėl ekonominių priežasčių. Įkrovimo kaina yra neretai daugiau nei du kartus mažesnė, o pats įkrovimas patogesnis, kai tinklas diegiamas atsižvelgiant į tai, kur automobilis praleidžia daugiausiai laiko.
Didelį susižavėjimą greitu krovimu, tikėtina, stiprina ir klaidingas įsitikinimas, kad jis dažnai yra nemokamas. Visgi šiuo metu, norint paskatinti elektromobilių plėtrą, valstybė siūlo greito įkrovimo stotelėse įkrauti baterijas nemokamai arba subsidijuoja dalį ar net visą sumą. Tačiau didėjant elektromobilių skaičiui, to neliks. Greitojo įkrovimo stotelių infrastruktūros paruošimas yra gerokai brangesnis, nes reikalingos didelės išlaidos tinklo pajėgumų padidinimui, taip pat verslui taikomi galios rezervacijos mokesčiai, kad būtų pasiruošta bet kuriuo metu tiekti didelį energijos kiekį. Šie kaštai nulemia įkrovimo tarifus, todėl standartinėmis sąlygomis be taikomų lengvatinių sąlygų greitasis krovimas yra gerokai brangesnis.
Mitas: įkrovimas užtrunka labai ilgai
Gal kiek ironiška, tačiau prie ilgai trunkančio įkrovimo mito prisideda ir greitojo įkrovimo stotelės. Prie jų formuojasi eilės, nes kartais pakrautų elektromobilių vairuotojai nepatraukia jų iš karto iš tam skirtų vietų. Įkrovimo stotelių operatoriai užsienyje jau pradeda taikyti specialų mokestį už laiką, kai elektromobilis yra prijungtas prie stotelės, bet tuo metu nekraunamas. Lietuvoje vairuotojai irgi susiduria su situacijomis, kai elektromobilių įkrovimo vietos naudojamos kaip paprastos parkingo vietos. Net ir po eismo taisyklių pakeitimo galima prognozuoti, kad tinklo operatoriai Lietuvoje taip pat gali pradėti keisti įkrovimo vietų naudojimo sąlygas. Kadangi greitojo įkrovimo stoteles įrengti brangu, jų yra mažiau, operatoriai suinteresuoti užtikrinti efektyvų jų naudojimą, apkrovimą ir greitą atsiperkamumą.
Netinkamas tokių stotelių naudojimas ir kol kas Lietuvoje neišplėtota tinkamai subalansuota įkrovimo infrastruktūra gali sukurti įspūdį, kad įkrauti automobilį užtrunka ilgai. Visgi greitojo krovimo stotelės – tik dalis tinklo. Išmaniai sukurtame tinkle, kuriame suderintos skirtingų galių stotelės, o vairuotojai planuoja įkrovimą pagal tai, kur automobilis ilgiausiai stovi nenaudojamas, pasiruošimas elektromobilio įkrovimui yra keliolikos sekundžių veikla. Gali skambėti paradoksaliai, tačiau vairuotojai krovimą kartais apibūdina ir taip: „Niekada nesikroviau taip greitai, kaip vidutinio greitumo stotelėse“.
