„Group B“ tai 1982 metais pristatytos varžybos, kuriose dalyvavo automobiliai, važiavę taip stipriai „ant ribos“, kad tokios didelės rizikos varžybų pasaulis turbūt nematė ir iki šiol. Šios varžybos buvo ralio aukso amžius.
Tai buvo įdomius laikas visiems varžybų dalyviams, pradedant inžinieriais. Beveik nebuvo limitų automobilio galiai ir aerodinamikai. O kėbulo ir važiuoklės gamybai buvo ieškoma naujų ir dar neišbandytų medžiagų. Tokie inžinierių bandymai ir ieškojimai į mūsų pasaulį atnešė daug ir vėliau naudotų technologijų. Pavyzdžiui, visų varomų ratų sistemą lengvajame automobilyje, pusiau automatinę greičių dėžę ir gudresnio veikimo turbinas.
Vairuotojai „Group B“ varžybose taip pat buvo neeiliniai. Tokiose varžybose reikėjo daug drąsos. O be jos dar ir puikaus pasiruošimo. Siauruose ir vingiuotuose ralio etapų keliukuose automobiliu teko manevruoti milžiniškais greičiais. O kur dar pakilimai, nusileidimai, besikeičiančios dangos ir žiūrovai, kurie tuomet būdavo pačioje ralio trasoje.
1980-aisiais ralis vis populiarėjo, todėl FIA nusprendė pritraukti dar daugiau žmonių ir atidarė naują ralio klasę, kurioje automobilių kūrėjai gavo dar daugiau laisvės. Nebuvo ribojama nei automobilio galia, nei turbinos slėgis, nei medžiagos, kurias buvo galima naudoti gamybai.
Tam, kad ralyje galėtų dalyvauti tam tikras automobilis, tokių buvo privaloma pagaminti ir serijinei gamybai. Pavyzdžiui, tam, kad su automobiliu būtų galima dalyvauti „Group A“ varžybose, į pasaulį jų buvo privaloma paleisti dar 5000. Tačiau FIA nusprendė, kad norint dalyvauti „Group B“ varžybose, užtenka 200 vienetų pagamintų pardavimui. Tai dar labiau atvėrė duris gamintojams.
Vienas inovatyviausių ir moderniausių to meto automobilių važiuojančių šiame ralyje buvo „Audi Quattro“. Tai modelis, kuris pakeitė visą žaidimą. Penkių cilindrų turbininis variklis su daugiau nei 450 arklio galių, ypač aerodinamiškas kėbulas su milžinišku galiniu spoileriu, padaręs automobilį ypač stabiliu važiuojant dideliu greičiu ir visuomet veikianti 4 varomų ratų sistema „quattro“ tapo tobula kombinacija, leidžiančia šiam automobiliui beveik visuomet puikuotis ant podiumo. Kai kurie varžybų etapai šiuo automobiliu buvo laimėti didesne nei pusės minutės persvara.
Tačiau „Audi Quattro“ nedominavo amžinai. Greit pasirodė ir „Peugeot“ su savo naujuoju 205 modeliu. Šis varžyboms skirtas automobilis turėjo labai panašią 4 varomų ratų sistemą, lengvą kėbulą ir labai trumpą važiuoklę. Tai leido automobiliui būti dar vikresniu mažesnių greičių posūkiuose, tačiau mažiau stabiliu važiuojant ypač dideliu greičiu. Kaip ten bebūtų, „Group B“ etapai dažniausiai būdavo siauri ir turėjo daug posūkių, todėl „Peugeot“ taktika pasitvirtino.
Vienas iš pagrindinių „Group B“ išskirtinumų visgi buvo tai, kad žiūrovai galėjo būti absoliučiai bet kur. Net ir ant trasos. Tai buvo traktuojama kaip iššūkis vairuotojams.
Vienas iš pagrindinių „Group B“ išskirtinumų visgi buvo tai, kad žiūrovai galėjo būti absoliučiai bet kur. Net ir ant trasos. Kadangi šio ralio trasa buvo bendram naudojimui skirtas kelias – varžybas žiūrėti galėjo bet kas. Tai lėmė, kad labai daug žiūrovų atsidurdavo vos per kelis metrus nuo milžinišku greičiu lekiančių automobilių. Tuomet nemaža dalis jų nukentėdavo. Tačiau tai buvo traktuojama kaip iššūkis vairuotojams. Žmonės tiesiog stovėdavo trasos viduryje, o automobiliui artėjant – minia prasiskirdavo. Dabar tai būtų nesuvokiama.
Visgi 1987 metais atėjo šio nuostabaus ralio eros pabaiga. Tai buvo vienas įdomiausių ralių žiūrovams iki pat šių laikų. Ypač greiti automobiliai ir puikūs vairuotojai, spaudžiantys automobilius iki pačios tolimiausios ribos, sukurdavo reginį, nuo kurio kūnu eidavo šiurpas. O laimėtojai ir automobiliai skirdavosi beveik kiekvienose varžybose.
Žinoma, negalima pamiršti fakto, kad tai buvo ir pačios pavojingiausios ralio varžybos pasaulyje. Automobiliai – per galingi ir labai sunkiai valdomi, o žiūrovų ir vairuotojų saugumui dėmesio buvo skiriama ypač mažai.
Pagrindinė problema vairuotojų saugumui buvo tai, kad minimalus leidžiamas automobilio svoris buvo vos 890 kilogramų. Gamintojai, norėdami varžybas laimėti, darė viską, kad svoris būtų būtent toks. Jei minimalus svoris būtų buvęs padidintas – buvo galima įmontuoti daugiau sutvirtinimų ir apsaugų vairuotojui. Šiuo atveju automobiliai avarijose tapo labai trapūs.
„Group B“ turėjo ne vieną didelę avariją. Pavyzdžiui, Joaquimas Santosas vairuodamas savo „Ford RS-200“ jo nesuvaldė ir nuslydo nuo kelio. Jis įsirėžė į žiūrovų minią. Po incidento 31 žmogus buvo sužeistas, o 3 mirė. Ši avarija sukėlė daug klausimų ar „Group B“ gali toliau vykti.
Tai buvo ir pačios pavojingiausios ralio varžybos pasaulyje
Po kelių mėnesių įvyko dar viena avarija. Henris Toivonenas važiuodamas su savo šturmanu Sergio Cresto buvo etapo lyderiai ir stipriai pirmavo prieš kitus. Nenorėdami prarasti savo pranašumo jie spaudė „Lancia Delta S4“ iki dugno ir posūkyje išslydo iš kelio. Jie nuskrido nuo stataus skardžio. Automobilis užsidegė ir abu ekipažo nariai mirė, o iš automobilio neliko beveik nieko. Tik rėmas.
Ši avarija didelę dalį gamintojų privertė susimąstyti ir dauguma jų pasitraukė iš „Group B“ varžybų. Tai lėmė šio ralio eros pabaigą.
Nors „Group B“ ralis egzistavo vos 5 metus, šis laikas yra įsirėžęs į daugelio šiuo sportu besidominčių žmonių mintis. Net tų, kurie tuo laikmečiu dar ir ant šios žemės nevaikščiojo. Tai – legendinis ir pasakojimais apipintas periodas, kurį prisiminus kartais net nutirpsta kūnas.