ICL mokslininkas Tillyis Collinsas kartą pastebėjo šalia vienos Londono gatvės įrengtą vaikų žaidimų aikštelę. Jis iš karto susimąstė, ar vaikams saugu būti tokioje vietoje. Automobiliai juda pakankamai lėtai ir avarijos tikimybė ten nėra didelė. Tačiau tie automobiliai kelia kitokį mirtiną pavojų.
Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) duomenimis, oro tarša kasmet nužudo apie 7 mln. žmonių. Gyvenimas vietose, kur oras yra ypač užterštas, turi ilgalaikių pasekmių.
Judėdami automobiliai formuoja sūkurius, kurie šalia važiuojamosios kelio dalies kuria itin daug teršalų turinčias zonas. Vaikai yra maži, todėl jie labiau kvėpuoja tais teršalais. Mokslininkai atliko keletą oro srovių simuliacijų ir išsiaiškino, kad nukreipti kenksmingas daleles nuo šaligatviais einančių pėsčiųjų yra įmanoma ir pakankamai nesudėtingomis priemonėmis. Jų tyrimas parodė, kad reikėtų aukštų riestų barjerų, kurie nukreiptų kenksmingas daleles atgal į važiuojamąją gatvės dalį.
Tuomet mokslininkai pasižvalgė, kur panašios konstrukcijos jau naudojamos. Jų manymu Vokietijoje ir Nyderlanduose naudojami barjerai, skirti akustiniam greitkelių pėdsakui mažinti, yra daugmaž tai, ko reikia. Tokios konstrukcijos apsaugotų šaligatviais einančius pėsčiuosius nuo teršalų, sumažintų gatvių triukšmą ir netgi taptų nauja terpe augalams.
Mokslininkai mano, kad ši idėja turi potencialo. Ypač dabar, kai vis daugiau žmonių supranta, kad oro tarša yra ne tik globali, bet ir lokali problema. Tankiai pastatais apstatytos gatvės neleidžia išmetamosioms dujoms greitai išsisklaidyti. Jomis kvėpuoja pėstieji ir šalia gatvių įsikūrę gyventojai. Aišku, ideali išeitis yra vidaus degimo variklių atsisakymas, bet greitu metu burzgiantys automobiliai visiškai neišnyks.
