Džiugu, kad dauguma iš dabartinių greitųjų ralistų yra jauni, išsilavinę, bendraujantys ir talentingi. Latviai ir estai šioje srityje yra žingsniu priekyje – jie akivaizdžiai investuoja į ateitį ir augina naują, kitokią, greitų lenktynininkų kartą. Estijoje yra gaji tradicija sekti tėvų pėdomis. Kaip komentuoja patys estai, nuo tada, kai Markko Martinas tapo pasauline ralio žvaigžde, kiekvienas tėvas pradėjo svarstyti, ar jo vaikas irgi nėra talentingas ralistas. Jie negaili nei laiko, nei resursų puoselėti savo atžalų sugebėjimus ir skatina juos varžytis trasose.
Latviai pritaikė kitą modelį – nesvarbu, ar turi šeimoje lenktyniavimo tradicijas – vis tiek gali tapti lenktynininku prisijungdamas prie „Okarte Autosport Academy“. Ten dešimtys jaunų sportininkų varžosi dėl greičiausiojo vardo, kuris gali laimėti vertingą prizą – pilną remėjų finansavimą kitam lenktynių sezonui ir karjeros vystymui. Treneriai rūpinasi jaunuolių tobulėjimu, dalinasi patirtimi, pratina juos prie konkurencijos. Žiūrint iš šono, net šiek tiek pavydu – matau, kad jie kuria puikią atmosferą ir ugdo pagarbą savo varžovui. Šios vertybės negali būt pamirštamos. Tokia iniciatyva latviai sukūrė patrauklų produktą, kuris atneša vertę ir viešumą akademijos remėjams, dalyviams bei turės ilgalaikę vertę visai autosporto bendruomenei.
Smagu, kad ralio stebėti susirinko tūkstančiai žiūrovų. Važiuojant į ruožą matavau: šalia kelio sustatytų ralio fanų automobilių eilė driekėsi daugiau nei kelis kilometrus! Tiek atidarymo, tiek uždarymo šventėje visur mirgėjo žurnalistų kameros, todėl dėmesio renginiui tikrai netrūko. Tokiu būdu sukuriama didesnė vertė verslui, viešumas, reklama ir grąža ralio rėmėjams, kurie dažnai prisideda prie sporto dėl simpatijos, ne tik „iš išskaičiavimo“.
Nors Lietuvoje tokio lygio palaikymo nematau, tikiuosi kad neliksime kaimynų šešėlyje. Ir taip blankios automobilių sporto tradicijos visai išnyks, jei patyrę sportininkai pavirs senais verslininkais, kolekcionieriais arba tiesiog savaitgaliniais žvejais. Stovėdamas „Talsi“ ralio finiše ant podiumo aš didžiavausi ir džiaugiausi galimybe tą dieną būti ten – tarp tų jaunų ir talentingų lenktyninkų, kurie trasose vienodais automobiliais kovoja dėl kiekvienos sekundės, tuo pačiu metu vienas kitą gerbdami ir taip stumdami į priekį. Aš noriu ten sugrįžti, vėl noriu taip jaustis ir man būtų šimtą kart smagiau, jei gavęs mikrofoną galėčiau šnekėti lietuviškai, už nugaros mirgėtų Lietuvos firmų užrašai, o atvažiavę svečiai būtent mums būtų dėkingi už tokią puikią šventę.
D.Butvilas rašo tinklaraštyje Domas.lt.
