Atsibudome Nachodo miestelyje, netoliese Lenkijos ir Čekijos sienos. Išsivalę dantis, susiruošėme pusryčiauti. Neplanavome susidurti su sunkumais, kai devintą valandą ryto nusprendėme ieškoti virtų kiaušinių. Nachodo centre esančios kavinukės nesiūlė pusryčių. Vos užėjus į vidų savininkai pradėdavo skėsčioti rankomis ir aiškinti, kad negali mūsų pavalgydinti. Susižvalgėme – vaizdas lyg ir pakenčiamas. Lyg ir nesmirdėjome. Turbūt pusryčių Nachodo miestelio gyventojai paprasčiausiai nevalgo.
Tuščiais pilvais susėdome į savo „Dacia Duster“ ir pajudėjome Klenovos link. Pakeliui susiradome vinjetę, legendinę čekišką česnakinę sriubą ir bevielį internetą, tad jautėmės visapusiškai pasistiprinę. Nors Mantas su Domu internetui didelio alkio nejaučia, mes su Einiu privalome reguliariais intervalais gauti bent minimalų kiekį žinių. Priešingu atveju – mums pradeda skaudėti galvas, pasidarome irzlūs, sunkiau orientuojamės erdvėje, nekoncentruojame dėmesio, mūsų nuotaikos nenuspėjamai keičiasi, o kažkur giliai širdyje kaupiasi liūdesys.
Netoli mūsų tikslo – Klenovos – pūpso šiek tiek didesnis Klatovų miestelis. Važiuodami pro jį pamatėme prie sankryžos sustojusį greitosios pagalbos automobilį, kuris buvo apklijuotas rėmėjų lipdukais ir apkabinėtas Ispanijos vėliavomis. Pamojavome greitosios vairuotojui, o jis iššoko iš mašinos ir atbėgo su mumis pasikalbėti. Laužyta ispanų kalba mūsų paklausė, ar žinome, kaip nuvažiuoti iki Klenovos. Žinojome, tad pasiūlėme važiuoti kartu. Likusį kelią, siaurais ir duobėtais kalnų keliukais, mus lydėjo švyturėliais mirksintis bei sirenomis giedantis greitosios automobilis.
 |
| Keliautojų nuotr./„Dykumų rijikai“ aplankė čekiškas pilis. Pasipuošę. |
Nors mus ir lydėjo medicinos personalą vežiojanti palyda, dėl savo sveikatos nesijautėme užtikrintai. Šalia buvusių „daktarų“ medicininis išsilavinimas buvo ne ką didesnis, nei Einio žinios apie geodeziją. Sunku pasakyti kodėl, bet automobilį vairuojant Mantui dažniausiai aš pasijuntu reproduktyviai suintriguotas. Diagnozę nustatyti buvo galima paprašyti ir šalia važiavusių individų, bet tai būtų buvęs labai nepatikima, nes jie, po tokio klausimo, važiavimo kartu idėjos greitai atsisakytų. Mantui bevairuojant ir man besijaudinant, mes, šiek tiek paklaidžioję, galų gale pasiekėme stovyklavietės teritoriją.
Registracijos pabaiga – ketvirtą valandą. Mes vos spėjome atvykti laiku. Nors atvykome vėlai, net neįtarėme, kad būsime vieni iš paskutiniųjų. Įvažiuojant į stovyklavietės teritoriją mus pasitiko kritiški žvilgsniai. Atsakymo ilgai ieškoti nereikėjo – mūsų automobilis buvo pats naujausias ralyje. Prie mūsų pribėgę organizatoriai stebėjosi tiek mašinos naujumu, tiek ir ant jos besipuikuojančiu „Top Gear“ lipduku. Jei kaltės jausmą vertintume skalėje nuo tualetinio popieriaus pavogimo iš darbo iki apsirengimo mamos drabužiais – buvome maždaug prie pigesnių obuolių įmušimo savitarnos kasoje. Automobilio mes nepirkome, raliui ruošėmės daugiau nei metus, dėl visko susitarėme su rėmėjais ir žaidėme pagal taisykles. Nepaisant visko, dėl akis rėžiančio „Dacia“ naujumo jautėmės negerai. Bet tik šiek tiek.
 |
| Keliautojų nuotr./„Mongol rally“ dalyvaus ir netikra greitoji |
Pastatę automobilį ir užregistravę komandą nuėjome stebėti scenoje vykstančio renginio. Buvo teikiami įvairūs apdovanojimai už komandų pasiekimus. Mums atėjus kaip tik buvo pristatomi didžiausi ralio „myžniai“. Tai komanda, kuri per gerai pasiruošusi raliui ir turi per gerą automobilį. Apdovanojimo nugalėtojai vairavo gana seną 4x4 džipą su 1,26 litro varikliu. Mūsų variklis – 1,46 tūrio. Vienintelė priežastis, dėl kurios nelaimėjome šio apdovanojimo – mūsų vėlavimas. O taip nutiko todėl, kad buvome sustoję sočiai pavalgyti. Ralio „myžnių“ etiketė mums lipte lipo. Gurkšnojome alų ir žiūrėjome, kaip nominacijos laureatai buvo priversti užsidėti rožinius sijonėlius ir kovoti prieš mongolų imtynininkus.
Kai mes su Domu statėme palapinę, Einis su Mantu nuvažiavo pirkti maisto ir gėrimų. Draugų belaukiant pamatėme, kaip atvažiavo kitas greitosios pagalbos ekipažas. Šiais metais greitosios pasidarė nuvalkiotos, tad tiems, kurie nori dalyvauti kitais metais, siūlome labiau pasukti galvas. Rekomenduotume rinktis – limuziną arba tanką. Kolegų parvežti gėrimai – maišas alaus, o jų parvežtas maistas – maišas alaus ir penki bananai. Pastatę palapinę ir susitvarkę daiktus pajudėjome link Klenovos pilies, kur vyko didysis vakarėlis.
Vakarėlyje dalyvavo puošniai apsirengę ralistai, jie gurkšnoj įvairius alkoholinius gėrimus ir valgė dešreles, iškeptas ant grotelių. Intelektualus bendravimas palaipsniui virto beprasmiškais pašnekesiais, o paskui ir nekoordinuotu, ritmingu galūnių mosavimu. Pamosavome ir mes iki paryčių, vėliau prie palapinės suvalgėme iš pasaulio lietuvių suvažiavimo parsivežtą arbūzą ir nuėjome miegoti. Šį kartą palapinę pasiekėme visi.
