Taip pat nustatyti ir konkretūs atsinaujinančios energijos naudojimo transporto, energetikos bei pramonės sektoriuose reikalavimai. Pavyzdžiui, įtvirtinta spartesnė mažiau taršių transporto rūšių ir joms reikalingos infrastruktūros bei degalų pasiūlos plėtra.
O tai lems, kokiais degalais ir kokia kaina pildysime transporto priemonių bakus. Kai kurios Europos šalys numatė pokyčius ir nelaukdamos sprendimų ėmė keisti automobilių parkus. Neišvengiamai toks scenarijus lauks ir Lietuvos.
Dar iki EK sprendimo, pirmosiomis birželio dienomis mūsų šalies Vyriausybė patvirtino Nacionalinę klimato kaitos valdymo darbotvarkę, kurioje nustatyti atskirų sektorių klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo tikslai bei uždaviniai. Numatyta, kad iki 2030 metų atsinaujinantys energijos ištekliai sudarytų 50 proc. bendro galutinio energijos suvartojimo, o iki 2050 metų Lietuva taptų CO2 neišmetanti valstybė. Šių tikslų transporto sektorius sieks atsisakydamas iškastinio kuro.
Žvilgsnis į transportą
ES valstybėse tikimasi, kad 2030 metais atsinaujinanti energetika sudarys trečdalį visos apimties. Tačiau, pavyzdžiui, transporto sektoriuje ši dalis siekia tik 9 proc.
„Briuselio koridoriuose vis garsiau kalbama, kad šį kartą Europos politikai rimtai pažvelgė į transportą ir nauju reguliavimų paketu griežtai spartina būtent šio sektoriaus judėjimą ekologiškumo kryptimi. Be raginimų greičiau didinti atsinaujinančios energetikos vaidmenį degalų gamyboje, matyti ir preliminarūs nuo 2025 metų įsigaliosiantys standarto „Euro 7“, kuris taip pat taps dar vienu žaidimo taisykles smarkiai koreguojančiu faktoriumi, planai“, – sako daugiau nei du dešimtmečius alternatyviais degalais varomą komercinį transportą vystančios bendrovės „Iveco“ prekės ženklo Baltijos šalyse vadovas Ernestas Jakubonis.
Specialisto teigimu, šiame kontekste Lietuvos laukia daug svarbių pokyčių. Mūsų šalyje atsinaujinančios energetikos sukuriamos energijos dalies transporte problema dar opesnė, kadangi šis skaičius nesiekia nė pusės ES vidurkio ir 2015–2020 metais svyravo tarp 3,63–5,5 proc.
„Kitaip sakant, EK beda pirštu į tokias šalis, kaip Lietuva, ir naujomis priemonėmis siekia priversti atsinaujinančios energijos šaltinių produktus efektyviai integruoti į transporto sektorių. O delsti, tikėtina, brangiai kainuotų visiems gyventojams“, – teigia E. Jakubonis.
Sparčiau integruoti atsinaujinančios energetikos šaltinius numato ir metų pradžioje Seime priimtas Alternatyviųjų degalų įstatymas. Jame kuru prekiaujančioms įmonėms numatyti įpareigojimai nuosekliai didinti parduotų degalų dalį iš atsinaujinančių energijos šaltinių.
Ji iki 2030 metų turės pasiekti 16,8 proc. bendros vidaus rinkai patiekto benzino ir dyzelino energinės vertės.
Kaimynų pavyzdžiai
Anot E. Jakubonio, galimų ekologiškesnio transporto klausimų sprendimų toli ieškoti nereikia. Pašnekovo teigimu, asmeninės paskirties automobiliai sparčiai elektrifikuojasi, auga jų pasiūla, o technologijoms nuosekliai pingant ir valstybėms taikant subsidijas gyventojams ši sritis iki 2030 metų turėtų pasiekti patenkinamų rodiklių. Tačiau ir čia reikėtų „neužsižaisti“ nes po kol kas technologija yra tik pradinėje fazėje, o tai reiškia kad per sekančius 10 metų ji keisis neatpažįstamai, todėl vystant šios kuro rūšies infrastruktūrą, reikia nuosekliai stebėti industrijos vystymosi raidą ir atitinkamai tobulinti šalies strategiją.
„Kitokia yra sunkiojo komercinio transporto rinkos situacija, joje jaučiama efektyvių alternatyvų stoka. Todėl visų akys krypsta į suskystintomis arba suslėgtomis gamtinėmis bio-dujomis varomus sunkvežimius. Į tokį transportą pilant iš atsinaujinančių šaltinių gautas dujas, pavyzdžiui, biometaną, išsprendžiamas ekologiškumo klausimas jau šiandien“, – pabrėžia ekspertas.
Jis atkreipia dėmesį, kad didžiausia vilkikų rinka Europoje – kaimyninė Lenkija – jau prieš kelerius metus labai rimtai pažiūrėjo į problemos esmę ir dabar sparčiai investuoja į dyzelinio sunkiojo transporto parko perėjimą prie dujinio. Tai paskatino ne tik už taršą gresiančio finansinio vėzdo iš Briuselio šešėlis, bet ir komerciniai interesai, apie kuriuos ne kartą užsiminė Lietuvos vežėjai.
Dar spartesnį bio-metano gamybos poreikį ir proveržį mato Švedija ir praeitą savaitę priėmė labai svarius gamybos ir infrastruktūros vystymo sprendimus, skatinančius žiedinę ekonomiką šalyje.
„Nemažai dujomis varomų vilkikų nuolat dirba Vokietijos keliuose ir veža tų įmonių prekes, kurios dėl tvarumo įsipareigojimų savo klientams pageidauja, kad jų gaminiai keliautų netaršiu transportu. Be to, čia ekologiškam transportui priskiriami dujiniai vilkikai nemoka kelių mokesčių ir tai leidžia sutaupyti nemenkas sumas“, – vardija E.Jakubonis.
Vokietijoje suskystintų gamtinių dujų degalinių skaičius sparčiai auga, todėl infrastruktūros problema baigia pranykti, o perspektyvą pamačiusiose Lenkijoje ar Švedijoje dėl to jaučiamas didelis vežėjų ir kuro gaminimo entuziazmas.
„Lenkijos vežėjai greitai suskaičiavo, kokį konkurencinį pranašumą dujiniai vilkikai gali įgyti tiek trumpuoju, tiek ilguoju periodu. Todėl patys ėmė investuoti, kad vienu šūviu nušautų kelis zuikius: įgytų komercinės persvaros ir nelauktų siurprizų iš Briuselio“, – pasakoja E. Jakubonis.
Poreikis – ir Lietuvoje
Specialistas atskleidžia, kad pernai „Iveco“ kaimyninėje valstybėje pardavė daugiau suskystintomis gamtinėmis dujomis varomų vilkikų nei dyzelinių. Pasak jo, susidomėjimas didėja ir Lietuvoje: vien suskystintomis gamtinėmis dujomis varomus vilkikus jau įsigijo „Vlantana“, „Hegelmann“, „ALTA transportas“, „Ramrenta“, „Integre Trans“, o kitos įmonės aktyviai analizuoja perspektyvas.
Lietuvoje tebelieka spręstina infrastruktūra. Dabar mūsų šalyje nėra nė vienos suskystintų gamtinių dujų degalinės, tačiau artimiausiais metais turėtų atsirasti bent keturios. E. Jakubonio teigimu, vienu iš infrastruktūros plėtros katalizatorių turėtų tapti EK reglamentavimas ir specialių investicijų šaltinių, pavyzdžiui, tikslinių ES fondų, numatytos lėšos atsinaujinančių šaltinių energetikos transporte plėtrai.
„Suskystintų ir suslėgtų gamtinių dujų poreikis nuolat didėja, o vykdant klimato kaitos darbotvarkę augs dar labiau. Pirmieji impulsai jau duoti – yra transporto kompanijų, kurios perka dujinius vilkikus, o kaimyninių šalių pavyzdys rodo, kad verslas noriai pereitų prie ekologiškesnių degalų ir mokesčius bei akcizus mokėtų savo, o ne kitose valstybėse“, – pastebi E. Jakubonis.
Jis priduria, kad degalų iš atsinaujinančių šaltinių alternatyvų sunkiajam transportui nėra daug: biometanas, „žalia“ elektra arba vandenilis. Alternatyviųjų degalų įstatyme numatyta, kad jų suvartojimas iki 2030 metų turės pasiekti ne mažiau kaip 9 proc. galutinio transporto sektoriaus energijos suvartojimo.
Statistikos departamento duomenimis, kelių transportas 2020 metais Lietuvoje sunaudojo 1,65 milijono tonų dyzelinio kuro, o tai reikštų kad 2030-aisiais 8,25 milijono litrų dyzelio rinkoje turės pakeisti ir suvartoti netaršios technologijos alternatyvių kuru rūšių varomos kelių transporto priemonės.
