Aplink pasaulį dviem ratais pernai iškeliavo jau ir keli lietuvaičiai – Asta Dovydėnaitė ir Linas Mockevičius (www.2wheeledadventures.com). Tadas Gelžinis (freetoride.lt), žadėjęs startuoti praeitų metų birželį, dar neišvyko.
Tačiau apie pasaulio platybes ir nuotykius keliaujant motociklu žinome ir iš dar vienos lietuvės – Eglės Gerulaitytės. Mergina jau kelerius metus dalijasi savo įspūdžiais ir ypač domisi motociklininkių moterų keliautojų tema. Ji taip pat yra skaitmeninio „Women ADV Riders“ žurnalo viena įkūrėjų ir redaktorė.
– Egle, kada viskas prasidėjo? Kodėl susidomėjote šia tema?
Mes siekiame parodyti, jog kelionėms aplink pasaulį nereikia nei brangių motociklų, nei naujausios įrangos, nei ypatingų įgūdžių, nei stiprių rėmėjų
– Grįžus į Europą ir pradėjus domėtis žiniasklaida, skirta motokeliautojams. Per keturiasdešimtmetį perkopę vyrai, apsižergę didelius ir sunkius vokiškus motociklus, dominuoja absoliučiai visuose motoekspedicijų (nežinau, kaip geriau išversti „adventure riding“) žurnalų viršeliuose. Ką aš, lietuvė motokeliautoja, iranietė motociklininkė, Pietų Afrikos motokroso lenktynininkė arba čilietė motoklajūnė turime bendro su žurnaluose vaizduojamais vidutinio amžiaus Amerikos ar Vokietijos bankininkais, verslininkais ir vadybininkais, trumpam nutrūkusiais nuo grandinės ir įsijautusiais į didžių motonuotykiautojų vaidmenį? Absoliučiai nieko. Su drauge pajutome moterims motokeliautojoms skirtos žiniasklaidos trūkumą, tad nusprendėme įkurti „Women ADV Riders“ – skaitmeninį žurnalą, kuriame dėmesys skiriamas moterims.
„Women ADV Riders“ žinutė nėra vien apie moteris motokeliautojas: mes taip pat siekiame parodyti, jog kelionėms aplink pasaulį motociklu toli gražu nereikia nei brangių motociklų, nei naujausios ir geriausios įrangos, nei ypatingų įgūdžių, nei stiprių rėmėjų ar finansavimo. Turint didžiulį norą, ši svajonė tikrai įgyvendinama savo jėgomis – net jeigu esi vieniša pensininkė iš Brisbeino priemiesčių (Australija), ką tik studijas pabaigusi kolumbietė mokytoja arba žurnalistė iš Vilniaus.
– Kaip vyksta jūsų pačios kelionė: kokiu motociklu lekiate, kiek kilometrų susukote, kur lankėtės, ar turite laiko limitą, kur šiuo metu esate?
– 40 000 kilometrų skersai ir išilgai Pietų Amerikos įveikiau kinišku „Zongshen” 150 kub. cm motociklu, Europą – kartu su savo draugu ant jo „Yamaha Super Tenere 1200“ uodegos. Pavasarį vėl persėsime ant atskirų motociklų – dviejų „Suzuki DR650“ – ir leisimės per Kanadą, JAV, Centrinę ir Pietų Ameriką vien bekele. Šiuo metu dar esu Graikijoje, bet už kelių dienų jau trauksim link Italijos, tada – Ispanija, Portugalija, Anglija, JAV ir taip toliau ad infinitum.
Iš viso kol kas nuvažiuota daugiau kaip 65 000 km per 27 šalis. Laiko limitą, kaip ir visi mirtingieji, turiu. Bet jei turite omenyje, ar mano kelionės turi numatomą pabaigą, tuomet ne.
– Kokias motociklininkes moteris išskirtumėte iš visų kitų? Kodėl jos yra jūsų herojės?
– Linda Bootherstone Bick: ji Afriką viena motociklu apvažiavo 1974 metais, kai nebuvo ne tik interneto, geros aprangos motociklininkams ir navigacijos, bet ir kelionėms pritaikytų motociklų. Būdama 65 metų, Linda viena motociklu iš Vokietijos parvažiavo namo į Australiją; šiandien jai – septyniasdešimt vieneri, ir ji... vis dar keliauja motociklais.
Tiffany Coeates ir Lois Pryce: apkeliavusios visą pasaulį motociklais ir išmaišiusios tolimiausius Afrikos, Artimųjų Rytų ir Azijos kampelius vienos pačios. Jos kartą ir visiems laikams įrodė, jog moterys motociklininkės sugebėjimais nenusileidžia vyrams.
Mahsa Homayounfar: būdama vos septyniolikos metų, ji paliko Iraną, nes turėjo svajonę keliauti po pasaulį. Šiandien ji tai daro motociklu.
Šiandien keliauti darosi vis lengviau, todėl ar esi motoherojė vien todėl, kad viena keliauji aplink pasaulį motociklu ir esi moteris? Ne.
– Vienoje diskusijoje su keliaujančiomis moterimis uždavėte klausimus, į kuriuos prašau atsakyti ir jus: ar galima tokias moteris vadinti herojėmis dėl to, kad jos yra moterys, motociklu keliaujančios ilgas distancijas ir/ arba mažai žinomais keliais?
– Tas, kurios buvo tokių motokelionių pionierės, ypač prieš interneto, navigacijos ir modernių motociklų erą – tikrai taip. Tačiau šiandien keliauti darosi vis lengviau, todėl ar esi motoherojė vien todėl, kad viena keliauji aplink pasaulį motociklu ir esi moteris? Ne.
– Pažymėjote, kad dažnai manoma, jog merginoms yra daug lengviau sulaukti dėmesio ir susirasti rėmėjų. Kokia jūsų patirtis šiuo klausimu? Ar jūsų keliones kažkas remia?
– Savo keliones finansuoju pati, todėl apie rėmimą kalbėti negaliu. Į šį klausimą objektyviai gali atsakyti tik įmonės, remiančios motokeliautojus.
Yra žmonių, kurie prie mano žurnalistinių projektų retkarčiais prisideda finansiškai, tačiau tai labai reti atvejai. Be abejo, esu jiems be galo dėkinga: jeigu ne jų pagalba, tiesiog fiziškai negalėčiau skirti laiko lietuviškiems projektams, nes pritrūktų laiko – turėčiau visą jį skirti vien komerciniams straipsniams užsienio žurnaluose. Tačiau abejoju, jog simbolinė paskirų žmonių parama turi ką nors bendro su faktu, jog esu moteris.
– Pasiūlėte mintį, kad vyrams, keliaujantiems aplink pasaulį svarbu „įveikti“ ir „užkariauti“, o moterys šią patirtį priima labiau kaip pažintį ir refleksiją apie kultūras, žmones, gamtą. Ką apie tai manote pati?
– Nenoriu sakyti, jog tai maksima – veikiau asmeninis mano pastebėjimas. Vyrų motokeliautojų tinklaraščiuose ir internetiniuose puslapiuose, forumų diskusijose ir kelionių aprašymuose neretai vyrauja tokie žodžiai, kaip „įveikti“, „nugalėti“, „užkariauti“, tuo tarpu moterys motokeliautojos rašo apie vidinius išgyvenimus, pokyčius, kuriuos bekeliaudamos pastebi savyje ir pasaulyje. Panašu, jog vyrams neretai svarbu įrodyti sau ir kitiems, kokie jie šaunūs ir drąsūs sėkmės džentelmenai, o moterys labiau linkusios į tylesnius apmąstymus ir gerokai mažiau konkuruoja, kuri iš jų drąsesnė, geriau valdanti motociklą, ekstremalesnė ir panašiai. Vėlgi, tai tik pastebėjimai – statistikos neturiu ir teigti, kad tai neginčijama tiesa, negaliu.
– Domėjotės, ar pasaulis yra pavojingesnis keliautojoms moterims. Jeigu taip, ar dėl to jos gali būti vadinamos/ yra drąsesnės negu vyrai? Kas, jūsų nuomone, yra drąsa?
– Taip, be galo liūdna ir apmaudu, tačiau pasaulis moterims vis dar yra pavojingesnis. Esu ėmusi interviu iš daugybės moterų, kurios motociklais po pasaulį keliauja vienos, ir absoliučiai visos mano pašnekovės bent kartą yra susidūrusios su priekabiavimo atvejais. Taigi keliaudamos vienos moterys vienareikšmiškai rizikuoja daugiau nei vyrai.
Ar tai daro jas drąsesnes? Nemanau. Riziką kiekvienas vertina ir supranta skirtingai, taigi ir drąsa negali būti matuojama rizikos vienetais. Kažkam atrodo, kad vien palikti Europą yra rizikinga, o kažkam nebaisu net ir Centrinės Afrikos glūdumoje.
Mano nuomone, drąsa yra gebėjimas vis didesnius iššūkius kelti sau pačiam ir juos įveikti. Ne nepaisant rizikos, o turint ją omenyje.
– Ar ieškoti nuotykių yra jūsų genuose ir motociklas – puiki priemonė tai daryti, ar būtent motociklas paskatino ieškoti nuotykių?
– Keliauju nuo dvylikos metų, taigi motociklai – pakankamai naujas atradimas.
– Lois Pryce viename savo straipsnių minėjo, kad vestuvinis žiedas – nesvarbu, tikras ar ne – labai praverčia keliaujant vienai. Koks svarbiausias arba ypač pravertęs dalykas/ daiktas yra jūsų bagaže?
– Vaizduotė.
– Linda Bootherstone pastebi, kad anksčiau, be "Google" ir GPS, keliauti buvo įdomiau – nieko nežinoti apie šalis reiškė neturėti išankstinių nuostatų ar baimių. Kokiu „žemėlapiu“ pasikliaujate jūs?
– Pietų Amerikoje keliavau be jokios navigacijos ar žemėlapių – daugmaž nusistatydavau kryptį ir traukdavau į pietus, link Ugnies Žemės arba ekvatoriaus. Europoje esu motokeleivis; mano draugas naviguoja su GPS‘u. Pavasarį, vėl persėdusi ant savo motociklo, veikiausiai taip pat pasikliausiu GPS navigacija, nors saulė ir popieriniai žemėlapiai man kur kas arčiau širdies.
Saulė ir popieriniai žemėlapiai man kur kas arčiau širdies nei GPS navigacija
– Koks yra WIMA („Women‘s International Motorcycle Association“) organizacijos vaidmuo moto moterų pasaulyje? Galbūt bendraujate su jos narėmis ir/ ar puoselėjate bendrus projektus, planus?
– WIMA vienija visas moteris motociklininkes, o mano dėmesys labiau koncentruotas į nedidutį, nišinį motoekspedicijų („adventure riding“) pasaulį. Su WIMA bendraujame šiltai; be galo gerbiu Sheonagh Ravensdale ir Pat Thomson – vienas kiečiausių motomočiučių pasaulyje. Bendrų projektų kol kas neturime, tačiau ateityje visko gali būti.
– Neretai moterys, „dalyvaujančios“ vyrų pasaulyje – ar tai būtų karjera, ar pomėgis, ar apskritai pasaulėžiūra, išeinanti iš tradicijų apibrėžtų „moteriškų“ sričių rėmų – vadinamos ar net „apšaukiamos“ feministėmis. Jeigu esate su tuo susidūrusi, ką jiems ar joms atsakote? Ar tie, kurie lipdo etiketes, gerai žino, kas yra feminizmas apskritai?
– Jei mane kas „apšauktų“ feministe, padėkočiau už komplimentą.
Siauros pasaulėžiūros individų, besivadovaujančių primityviais bandos principais, kaip bebūtų liūdna, netrūksta visur. Tačiau kreipti į juos dėmesį būtų betikslis laiko ir energijos švaistymas. Kaip lietuvė, keliautoja ir moteris, labiau už viską vertinu ir branginu laisvę. Klasikinis feminizmas (nekalbu apie modernias radikalaus feminizmo atšakas, kurių idėjos man svetimos) su tuo tiesiogiai susijęs: moters laisvė rinktis gyvenimo kelią, o juolab – profesiją ar pomėgį neturėtų būti varžoma nei įstatymų, nei visuomenės stereotipų, nei juolab archajiškų lyčių vaidmenų, kurių prasmė XXI amžiaus kontekste darosi vis labiau abejotina.
Ką žino ar nežino etikečių lipdytojai, paklausti reikėtų jų pačių, tačiau labai dažnai svaidytis tam tikrais epitetais nei didelio talento, nei intelekto nereikia.
– Kokie yra jūsų artimiausi planai? Kokias šalis, vietoves, kultūras labiausiai norėtumėte aplankyti?
– Kaip jau minėjau, pavasarį laukia „Suzuki DR 650” ir tūkstančiai dulkėtų kilometrų bekele abiejose Amerikose. Vėliau – Afrika, Australija ir Naujoji Zelandija bei Azija. Aplink pasaulį, tačiau iš lėto ir zigzagais, nes kuo lėčiau keliauji – tuo daugiau pamatai.
Neturiu jokių išankstinių vilčių – nemanau, kad pasaulis man skolingas įkvėpimą ar nuostabą, tiesą sakant, manau, jog tai aš pasauliui turėčiau atnešti ką nors gero. Stengiuosi tai padaryti pasakodama istorijas. Keliaudama Pietų Amerikoje, kurį laiką gyvenau su Andų indėnais, kalbinau Amazonės šamanus ir auksakasius, bendravau su Kolumbijos sukilėliais.
Kelionės po Europą metu taip pat stengiausi pasidalinti neįprastais pasakojimais. Pavyzdžiui, Kretoje leidau laiką kartu su vietiniais avių piemenimis – Europoje jie jau senai išnykę. Tikrųjų nomadų dar galbūt rasi Karpatuose ir Balkanuose, tačiau visur kitur juos išstūmė fermos ir dideli ūkiai. O Kretoje, pačiame Europos civilizacijos lopšyje, laisvieji piemenys vis dar tebegano savo gyvulius kalnuose, neribojami žemės nuosavybės ar valstybės kišimosi; konfliktus čia vis dar sprendžia kruvinos vendetos, kelio ženklai Kretoje išvarpyti kulkų, o akmeninės piemenų trobelės kalnuose statytos pagal tūkstančio metų senumo tradicijas.
Tokios vietinės, nepakartojamai savitos ir lokalizuotos įdomybės, žmonių likimai skirtinguose planetos kampeliuose mane be galo domina – juk tie saviti, unikalūs skirtumai taip sparčiai nyksta vis labiau uniforminiame Vakarų pasaulyje.
Tikiuosi, jog tiek Andų indėnų, tiek Kretos piemenų istorijos įkvėps ir daugiau lietuvių – o ypač motociklininkų – leistis į kelią ir pamatyti pasaulį, nes jis – nepakartojamas ir nuolat besikeičiantis.
– Kur įsivaizduojate save po kelerių (dvejų ar penkerių) metų? Kaip manote, ar toliau keliausite, ar kur nors jau „nusėsite“?
– Kelyje.
