Aišku, atvykti į miesto centrą atsigerti kavos ar susitvarkyti reikalų ir nemokėti už elektromobilio stovėjimą džiugina, bet dar neįvertinau ne ką mažiau svarbaus veiksnio – galimybės važiuoti tam tikromis, specialiais pažymėtomis A juostomis. Taigi paskutinė eksperimento serija skirta įvertinti, ar nuvykčiau iki darbo greičiau nei kolegė su dyzeline transporto priemone?
Iš anksto su kolege susitarėme, kad eksperimento dieną ji atvyks iki mano namų ir abi vienu metu pajudėsime iki prekybos centro „Panorama“, šalia kurio yra mūsų darbovietė. Iš Bajorų kelio pajudėjome dešimt po 7 ryto. Sąmoningai pasirinkome laiką, kuomet spūsčių yra daugiausia, norėdamos įvertinti, koks skirtumas būtų tuo laiku, kai žmogus labiausiai nori sutaupyti laiko.
Kaip ir reikėjo tikėtis, abi gerokai strigome dviejose sankryžose išvažiuojant iš Bajorų Geležinio Vilko g. link. Įsiliejome į srautą, mus visą laiką skyrė vos kelios mašinos. Eismas buvo itin lėtas, bet kartais truktelėdavo į priekį. Prie įvažiavimo į Geležinio Vilko g. sustojome prie posūkio į dešinę, minutė – ir abi pravažiuojame. Laikrodis rodė 7.26. Iki šio momento judėjome apylygiai, nes autobusų juostos, skirtos ir elektromobiliams, čia nebuvo. Bet tuomet jau srautas mus išskyrė.
Paprastai važiuojant iš Bajorų Geležinio Vilko gatve „Edukologijos žiedo“ link, įstringi ties Baltupiais. O tada laukia ilgas ir nuobodus kelias iki Geležinio Vilko ir Ukmergės g. sankirtos. Kartais jį įveikti gali per pusvalandį, o kartais šis laikas gali nusitempti iki valandos. Vis tik, mes nusprendžiame dėl eksperimento sukti į Ateities gatvę, važiuoti pro „Mandariną“ ir sukti į Ukmergės g., nes ten yra autobusų juosta, skirta ir elektromobiliams.
Kolegė iš pradžių mane lenkė keliais automobiliais, o tada dar spėjo prašokti per žalią šviesoforo signalą ir aš ją jau sunkiai mačiau. Susiskambinome per laisvų rankų įrangą, mus skyrė nedidelis atstumas, bet ji buvo kiek atitrūkusi į priekį.
Iki „Mandarino“ irgi judėjome lėtai. Automobiliai po truputį šliaužė spūstyje, neramūs vairuotojai lakstė iš vienos juostos į kitą ir kai privažiavome minėtą prekybos centrą, laikrodis rodė 7.42. Tada užsidegė žaliasis šviesoforo signalas, spustelėjau greičio pedalą ir pravažiavau sankryžą. Pasisekė, kad žalia šviesa degė ir kitoje sankryžoje, taigi pasukau į kairę ir Ukmergės g. atsidūriau palyginti greit.
Tik įvažiavus pačioje gatvėje dar spūsties nebuvo, bet už kelių šimtų metrų jau buvo matyti ilga ir vos judanti automobilių virtinė. Susiskambinome su kolege, supratau, kad ji kažkur joje, netoli „Senukų“. O aš šyptelėjau, kad turbūt išaušo mano valanda. Išdidžiai įvažiuoju į Ukmergės gatvėje esančią autobusų juostą, kuri skirta ir elektromobiliams, ir net kiek sau pačiai keistai žiūriu, kaip kiti tiesiog lieka stovėti, o aš važiuoju.
Net kiek sau pačiai keistai žiūriu, kaip kiti tiesiog lieka stovėti, o aš važiuoju.
Tiesa, visiška laimė netruko ilgai. Vienu metu į A juostą, skirtą elektromobiliams, pradėjo landžioti gudruoliai, kuriems šis malonumas nepriklauso. Vieni į ją įvažiuodavo rodydami posūkį į dešinę, kurio vėliau nedarė, tik gudriai nukirsdavo atkarpą ir po to vėl įsiliedavo į bendrą spūstį. Kiti vis tik pasukdavo, sutaupydavo tik vieną kitą sekundėlę, kad netektų taip ilgai laukti posūkio.
Vis dėlto, iš elektromobilio vairuotojo pusės tai nebuvo smagu, nes laiko, kurį šį kartą labai skaičiavau, prasme tokie „svečiai“ „nukando“ man vieną kitą minutę. Nors aišku, reikia pripažinti, kad net su šiuo faktu judėjau kur kas greičiau nei šalia besivelkanti spūstis.
Tiesa, nemenką įtaką daro ir autobusai, kurių, aišku, pirmiausia ši juosta ir yra. Taigi, jei autobusas išlenda iš stotelės prieš tavo „elektriuko“ nosį, jau tenka palaukti kito sustojimo, kad galėtum netrukdomas važiuoti toliau.
Ir vis tik, palyginti greitai įveikiau atstumą iki „Senukų“, vėliau iki Šeškinės, kurią palikau dešinėje ir dūmiau toliau. Nusileidimas „Šeškinės“ kalnu irgi buvo sklandus. A juosta, skirta ir elektromobiliams, važiavau apie 5 kilometrus, o tada jau beliko tik posūkis į dešinę. Mažas „galiukas“ iki „Panoramos“ – jau be A juostos, tačiau jame neužstrigau. Į darbą užėjau 7.58. Po kelių minučių jau spaudžiau kavos aparato mygtuką.
Prisėdusi prie kompiuterio spėjau atsakyti keturis laiškus, pabaigti puodelį gardžios kavos. Pro duris įeinančios kolegės sulaukiau 8.24. Kitaip tariant, ji atvyko kone pusvalandžiu vėliau. Nusijuokiu, kad jei nebūtų tų kelių kliūčių, kurias paminėjau, greičiausiai būčiau aplenkusi ją dar mažiausia dešimčia minučių.
Kas be ko, šie skaičiai skirtųsi kiekvieną dieną, jei tik lenktyniautume, nes mūsų greitis priklauso ne tik nuo pačių automobilių, bet ir kitų vairuotojų, šviesoforų, eismo sąlygų ir daugybės kitų dalykų. Bet vis dėlto, nesutikti, kad elektromobiliu būtent šį atstumą per spūstis įveiksit greičiau, būtų sunku.
Niekada iki eksperimento dienos nebuvau vairavusi elektromobilio, sutikau sėsti į jį ir pasidalinti įspūdžiais, kylančiomis įžvalgomis. Nors projektas „Persėsk į automobilį“ apmokėtas, mano nuomonė yra laisva, jai įtakos šio projekto užsakovas nedarė.
Ši publikacija – Susisiekimo ministerijos vykdomos komunikacijos kampanijos „Persėsk į elektromobilį“ dalis.
