Skaičiuoti reikia ne tik laiką, kada krautis – ne mažiau svarbus greitis. Greitojo įkrovimo stotelės tarp Vilniaus ir Palangos yra tik dvi (Vievyje ir prieš Elektrėnus), o renginio metu organizatoriai įrengė dar vieną Kryžkalnyje. Tiesa, tik laikinai. Visos kitos, esančios kelyje, yra lėto įkrovimo, kur baterijos papildymas truktų kelias valandas. Greitojoje – apie pusvalandį.
Pagal gamintojo pateikiamus duomenis, naujasis pilnai įkrautas LEAF gali įveikti 250 km. Kadangi gamintojų gudravimai yra žinomi, nesunku spėti, jog važiuojant taupiai, LEAF galima įveikti 200 km, o skubant – iki 150.
Tokie faktai žinomi daugeliui ekipažų prieš startą. Daugelyje jų yra po du dalyvius, o keliuose – trys. Taip organizatoriai nusprendė išlyginti skirtingą patirties bagažą ekonominio vairavimo varžybose turinčių žmonių jėgas.
Numeris 9. Burtų tvarka šių eilučių autoriaus Pauliaus Sviklo bei kitų dviejų žurnalistų Renaldo Gabarto ir Ramūno Pletkaus ekipažas gauna paskutinį starto eilės numerį.
Visi varžybų dalyviai startuoja po du ekipažus kas dvidešimt minučių, idant nesudarytų spūsčių prie įkrovimo stotelių, tačiau paskutinieji poros neturi. Tai, kaip mąstėme prieš pradėdami lenktynes, stipriai pagelbsti – nereikia lenktyniauti iki Vievio stotelės, nes Elektrėnų įrengta priešingoje kelio pusėje ir dėl apsisukimo reikia įveikti papildomus 8 kilometrus. Organizatoriai sakė, kad tai menka problema, nes praėjusiais metais su „KIA Soul EV“ nugalėjęs Karolio Judzentavičiaus ir Gintaro Kaukėno ekipažas krovėsi būtent Elektrėnuose.
Mums taip neatrodo, tad džiaugiamės galimybe.
Greitis
Prieš pradėdami važiuoti, automobilyje išjungiame visus elektrą siurbiančius prietaisus: garso įrangą, oro kondicionierių, šviesas iš „Auto“ perjungiame į „Off“ režimą (tuomet visąlaik šviečia LED tipo žibintai, o palikus ant „Auto“, kartais persijungia trumposios šviesos, „valgančios“ daug energijos). Svarbus kiekvienas kilometras, o salono ventiliacija pasirūpiname minimaliai praverdami du šoninius langus – aerodinamikai judant nedideliu greičiu blogos įtakos tai nedaro.
Kelionės planas – pasiekti Vievį pernelyg neiškraunant baterijos, ten per kelias minutes įsikrauti ir pasiekti Kryžkalnį. Startuojame Vilniaus centre, prie savivaldybės, tad kelionei pasirenkame maršrutą per Geležinio vilko ir Oslo gatves – tai, stebint anksčiau startavusiųjų trajektorijas ir greičius, buvo efektyviausias kelias. Be to, ir šviesoforų čia mažiausia.
Mieste visur laikomės maksimalaus leistino greičio, nes organizatoriai prižadėjo griežtai bausti už bet kokį nusižengimą. Užmiestyje tą daryti kur kas paprasčiau, nes greitkelyje leistinu greičiu elektromobilis važiuoti neskirtas.
Iki Vievio judame apie 100 km/val. greičiu. Taip, kad ir baterijos liktų daug, ir nesivilktume lėčiau už vilkikus. Pradėjus kelionę su 95-97 proc. (tikslaus skaičiaus nepastebėjome, nes patikrinome tik nuvažiavus 3 kilometrus – tuomet likutis buvo 94 proc.), iki Vievio atrūkome per 32 minutes. Minute lėčiau nei prognozavo „Google Maps“ ir dar lėčiau nei tai padarė Sauliaus Girdausko ir Egidijaus Skrodenio ekipažas – 29 min. Baterijos likutis – 76 proc.
Per 7 minutes įsikrauname iki 88 proc. ir judame toliau. Prie stotelės budėję teisėjai sakė, kad mes vieninteliai išvažiuojame nepasiekę 90 proc. – buvo tokių kurie pasiekė ir 95 proc. Ir užtruko jie ilgiau – po 15-20 minučių. Tačiau mes žinome, jog nuo 85 proc. krovimas sulėtėja gal pusantro karto, nuo 90 proc. – dar kone dukart. „Turbūt neapsimoka“, nusprendėme, nors tikslių skaičiavimų niekas neatliko.
Iki Kryžkalnio autobusų stoties – 166 km. Važiuojant 70 km/val. greičiu, tikslą pasiekti būtų itin lengva, bet čia juk varžybos. Todėl reikia važiuoti greičiau, tačiau nepersistengti – likti su išsikrovusiu elektromobiliu šalikelėje nenorėtų niekas. Be to, 70 km/val. greičiu automagistralėje judantis objektas sukelia nemažai avarinių situacijų – vis tik daugelio transporto priemonių greitis yra dvigubai didesnis.
Pasirenkame taktiką važiuoti apie 80-90 km/val. greičiu priklausomai nuo to, ar judame įkalne, ar nuokalne. „Nissan LEAF“ bei kiti elektromobiliai gana tiksliai prognozuoja, kiek kilometrų pavyks įveikti su esamu baterijos įkrovimu, tad pasirenkame visąlaik turėti 20 kilometrų rezervą – kad automobilio prognozuojamas atstumas būtų dviem dešimtimis kilometrų didesnis už realų likusį. Tuomet, likus kelioms dešimtims kilometrų ir matant „rezervą“, padidinti greitį.
Turime galvoje, kad kelias nuo Vievio iki Kauno yra daugiausiai nuokalnės, o nuo Kauno iki Kryžkalnio – įkalnės, tad „rezervas“ būtinas, nes automobilis daugiau energijos vartos būtent antroje kelionės dalyje.
Buvome teisūs – „rezervas“ pradėjo nykti net nedidinant greičio. Stengiantis palaikyti apie 80-85 km/val., įkalnėse LEAF vartojo daugiau energijos ir likus dvylikai kilometrų iki kelionės tikslo automobilio borto kompiuteris rodė, kad mes galime įveikti... 0 kilometrų. Žinojome, kad tokiu režimu galima įveikti dar bent 10 km, o po jų įsijungia pats blogiausias režimas – prietaisų skydelyje užsidega vėžlio figūrėlė. Tada apribojamas automobilio maksimalus greitis iki 60 km/val. ir taip šliaužiant įmanoma įveikti 3-4 kilometrus.
Todėl jaučiamės gana drąsiai ir nemažindami tempo lekiame į Kryžkalnį – kol nėra „vėžlio“, tol galime lėkti. Jo taip ir nesulaukėme, net kai pasiekėme autobusų stotį. Tiesa, prijungus automobilį prie elektros įkrovimo stotelės, išvydome, jog mūsų baterijos likutis – 1 proc. Matematika suveikė.
Per 28 minutes LEAF buvo įkrautas iki 80 proc. ir nušvilpėme į Palangą. Vos keli kilometrai už Kryžkalnio yra aukščiausia automagistralės vieta, po kurios tenka leistis kone iki jūros lygio Palangoje, tad greitį galime palaikyti didesnį. 120 km/val. ir likus kilometrui iki Palangos ženklo, išvystame LEAF borto kompiuterio priekaištus bei nenorą skaičiuoti mums likusio įveikti atstumo. Iki finišo vietos – keli kilometrai, tad jį pasieksime.
Likusios baterijos užteko ne tik kelionei nuo Palangos ribos iki savivaldybės Vytauto g., bet ir iki prie Palangos tilto vykusio elektromobilių parado bei iki nakvynės vietos – viešbučio „Vanagupė“. Ir „vėžlio“ nesulaukėme. Ir rezultatą padorų parodėme – mūsų ekipažas liko antras.
Pralaimėjome S.Girdausko ir E.Skrodenio ekipažui, kelią įveikusiam per 4 val. 49 min. Mūsų laikas – 4 val. 58 min. Trečioje vietoje – dvi „WOW City“ merginos ir vaikinas, atsilikę dar minute.
Taktika ir skaičiavimai padėjo užlipti ant podiumo, tačiau iki pirmos vietos pritrūko gana daug. Kur pralošėme? Vieno ekipažo nario papildomas svoris tokios didelės įtakos nedarė, tad lėmė važiavimas. S.Girdauskas sakė, kad visur važiavo maksimaliu leistinu greičiu, tik prieš pat Kryžkalnį bene 30 km atkarpoje turėjo sulėtinti iki 60 km/val. – LEAF bandė gąsdinti, kad ekipažas Kryžkalnyje esančios stotelės nepasieks. Ir tai suveikė – elektromobiliu ne tik galima, bet ir reikia važiuoti greitai.
Tai visiška tiesa – 80 proc. baterijos talpos greitojo įkrovimo stotelėse elektromobilis pasiekia per labai trumpą laiką, tad taupyti energijos neapsimoka. Šliaužiant automagistralėje 80 km/val., galima sutaupyti penkias minutes krovimo laiko, tačiau dėl lėtesnio važiavimo laiko prarasite daugiau. Šito mūsų ekipažas, įpratęs prie mažesnes baterijas turinčių elektromobilių, neįvertino.
Beje, atgal iš Palangos į Vilnių važiavome jau normaliu greičiu ir su visais komforto elementais – klimato kontrole, kondicionieriumi, radiju. Laiko tiksliai neskaičiavome, bet užtrukome apie penkias su puse valandos. Ilgesnis laikas ne tik dėl komforto ypatybių – vis tik didžiąją kelio dalį iš pajūrio į sostinę sudaro įkalnės, o elektromobilio baterija į jas reaguoja jautriai.
Nejučia prisiminiau, kiek laiko „normaliu“ automobiliu važiuoju iš sostinės į Palangą. Apie 3 val. be sustojimų ir maždaug 20 min. daugiau, jeigu važiuoji ne vienas ir stabteli degalinėje nusipirkti kavos. Skirtumas didelis, tačiau mažėja sparčiai: 2015-aisiais laimėtojų ekipažas iš Vilniaus į Palangą nuvažiavo per 5 val. 27 min., šiemet – 38 min. mažiau. Kitąmet gal pasieks ir mažiau nei keturias su puse valandos – ypač jeigu didės įkrovimo stotelių skaičius prie pagrindinių kelių.
