Na, gerai, šalia tų labai kasdieniškų automobilių važinėjo ir „Ferrari Dino“ gražuoliai, „Nissan Skyline GT-R“, „Porsche 914“, „Aston Martin V8“ – tai taip pat buvo nauji modeliai. Tačiau nei vienas iš jų nebuvo toks radikalus kaip naujausias Pininfarina kūrinys „Ferrari Modulo“. Net ir tuometinės koncepcijos atrodė daug kukliau. Tiesą sakant, Modulo buvo toks futuristiškas, kad ir dabar daug kam sunku patikėti, kad tai – 1967-ųjų dizainas.
Būtent tada Pininfarina dizaineris Paolo Martinas nupiešė pagrindinius „Modulo“ dizaino bruožus. Eskizai kurį laiką gulėjo Pininfarina stalčiuose (ar bent galite įsivaizduoti, kokių tik neišpildytų svajonių ten rastume?), tačiau galiausiai buvo prisiminti prieš 1970-ųjų Ženevos automobilių parodą. Maketas buvo kuriamas su „Ferrari“ pagalba – italų superautomobilių gamintojas šiam projektui skyrė lenktyninį „Ferrari 512 S“. Jis buvo išrengtas iki nuogos bazės ir ant jos Pininfarina ėmė kurti naują kėbulą.
„Modulo“ kėbulas, kaip tais laikais buvo įprasta, buvo formuojamas ant tikro dydžio medinės formos. Tuomet kiekviena detalė buvo tvirtinama prie unikalaus naujo automobilio rėmo. „Modulo“ pasižymi aštria pleišto forma, nosyje sumontuotais paslepiamais žibintais ir uždengtais ratais. Uždengtų ratų pasaulis jau buvo matęs, tačiau „Modulo“ buvo kiek kitoks – šio automobilio padangų viršus kyšojo pro plyšius sparnuose.
Nuotraukose matote baltą „Ferrari Modulo“, tačiau originali šio automobilio spalva – juoda. Jis buvo perdažytas vėliau, nes balta spalva padėjo išryškinti įdomiausius dizaino elementus. „Modulo“ neturėjo durelių – vietoje to buvo naudojamas aviacinio stiliaus gaubtas. Kai kas nors norėjo įlipti ar išlipti, į priekį pasitraukdavo priekinis ir šoniniai stiklai bei stogo dalis. Šį dizaino elementą Pininfarina išbandė ne tik kaip įdomų sprendimą, bet ir kaip lengvesnį būdą patekti į itin žemo automobilio saloną. „Modulo“ ilgis siekė 4,48, plotis – 2,04, aukštis – 0,94 m.
Tas gaubtas vietoje durelių nebuvo vienintelė įdomi „Modulo“ dizaino detalė. Šis automobilis dar turėjo per bamperį išvestus išmetimo vamzdžius, pakeliamus priekinius žibintus ir jokio galinio stiklo. Jį pakeitė juoda plokštė su 24 skylėmis – po dvi kiekvienam 5 litrų V12 variklio cilindrui. „Modulo“ buvo tik maketas, tačiau buvo skaičiuojama, kad 550 AG variklis iki 100 km/val. tokį automobilį pastumtų per šiek tiek daugiau nei 3 sekundes.
-
Ypatingas keturduris „Porsche 928“ – mažai kam žinomas „Panameros“ protėvis
-
Kodėl daugelis automobilių vairuotojo pusėje neturi „baimės rankenos“?
-
Kurie automobiliai saugesni: su variklio dangčiais, atverčiamais pirmyn ar atgal?
-
„Pininfarina Eden Roc“ – elegancija ant ratų: kam jo prireikė ir kodėl pagaminti tik keli vienetai?
Vos pasirodęs „Ferrari Modulo“ ėmė skinti dizaino apdovanojimus. „Ferrari“ skaičiuoja, kad jų „Modulo“ sąskaitoje – bent tuzinas. Svarbiausias iš jų – 1971-aisiais skirtas „Automobile Quarterly“ žurnalo apdovanojimas. Šis maketas buvo vežiojamas po įvairias parodas, o vėliau nusėdo Pininfarina kolekcijoje ir buvo eksponuojama „Ferrari“ muziejuje. 2014 metais Pininfarina pardavė „Ferrari Modulo“ amerikiečiui Jamesui Glickenhausui, kuris šį automobilį pavers tikru – jis ateityje bus važiuojantis ir funkcionalus. Tai nebus lengva, bet nebus ir labai sunku, nes Modulo pagrindas – tikro lenktyninio „Ferrari 512S“ važiuoklė.
„Ferrari Modulo“ buvo Pininfarina bandymas pasipuikuoti savo dizaino drąsa ir unikaliu požiūriu. Tačiau Pininfarina Italijoje turi konkurentų. 1970-ųjų Turino automobilių parodoje buvo pristatytas „Lancia Stratos Zero“ konceptas, kurio dizainą sukūrė Marcello Gandini iš Bertone dizaino namų. Šis automobilis irgi buvo labai futuristiškas, labai žemas ir labai aštrus. Ir dabar net sunku patikėti, kad prieš daugiau nei 50 metų Italijoje buvo kuriamos tokios automobilinės skulptūros.
