„Yamaha OX99-11“ iš esmės buvo „Formulės 1“ bolidas keliams. Stiklinis gaubtas, gerai apgalvota aerodinamika ir V12 variklis viduryje – OX99-11 galėjo būti vienas įspūdingiausių dešimtojo dešimtmečio superautomobilių. Tačiau galiausiai pritrūko ryžto ir tinkamų aplinkybių.
„Yamaha“ jums pažįstama dėl motociklų, sniegaeigių ir keturračių. Tačiau ilgą laiką kompanija taip pat užsiėmė ir automobilių variklių kūrimu bei gamyba. Štai legendinio „Toyota 2000GT“ (1967 m.) variklis buvo „Yamaha“ kūrinys. Kompanija taip pat kūrė variklius „Ford“, „Volvo“, „Lexus“ ir kitiems garsiems vardams. 1989 metais Yamaha kaip variklių gamintoja pradėjo dalyvauti „Formulės 1“ lenktynėse. Čia sukaupta patirtis ir paskatino kompaniją imtis labai ambicingo projekto – pagaminti savo superautomobilį.
Buvo dešimtojo dešimtmečio pradžia ir „Yamaha“ jautėsi nenugalima. Tai buvo šiek tiek keista, nes „Formulės 1“ bolidams su „Yamaha“ varikliais sekėsi vidutiniškai.
Tačiau nesvarbu – „Yamaha“ užsibrėžė, kad naujas superautomobilis bus sukurtas be apribojimų biudžetui. 1991 metais „Yamaha“ su savo nauju F1 varikliu, žymimu OX99, atvyko pas vokiečius. Šie ėmė braižyti naujo automobilio siluetą, tačiau tuomet Yamaha atsisakė jų paslaugų – siūlomas dizainas buvo per daug paprastas ir panašus į jau egzistuojančius automobilius.
Tuomet „Yamaha“ kreipėsi į britų International Automotive Design (IAD). Ši kompanija iš karto suprato, ko Yamaha tikisi iš pirmojo savo superautomobilio – beprotiško dizaino su akivaizdžiomis sąsajomis su F1 bolidais. Iš tikrųjų, dizainas buvo sukurtas greičiau nei per metus.
Dizaineris Takuya Yura iš pradžių automobilį įsivaizdavo kaip vienvietį bolidą su valstybiniais numerių ženklais, tačiau vėliau nuspręsta, kad už vairuotojo nugaros galima įsprausti ir vieną sėdynę keleiviui. Yamaha OX99-11 neturėjo durelių – į vidų buvo patenkama pakėlus didelį stiklinį gaubtą. Automobilio platforma, kaip ir galima tikėtis, buvo sukurta iš anglies pluošto. Variklis buvo sumontuotas tiesiai už kabinos – visomis prasmėmis taip buvo F1 bolidas gatvėms.
Yamaha OX99-11 gavo ir „Formulės 1“ variklį – 3,5 litrų V12 agregatas išvystė 400 AG (300 kW). Jis klykdamas sukosi greičiau nei 10 tūkstančių apsisukimų per minutę, o jo galia per 6 laipsnių mechaninę transmisiją buvo perduodama tik į galiniu ratus. Automobilis svėrė tik 1150 kg ir turėjo labai žemą svorio centrą, todėl galite įsivaizduoti, kaip šis žvėris galėjo lėkti posūkiais. Tiesioje linijoje iki 100 km/h OX99-11 bėgėjosi trumpiau nei 3,5 s, o spidometro rodyklė kilo iki 350 km/val. žymos.
Įdomu tai, kad aerodinaminiai sprendimai nebuvo labai radikalūs. Priekyje matomas į dizainą integruotas spoileris, o gale – didelis difuzorius. Didžiąją prispaudžiamosios jėgos dalį generavo plokščias automobilio dugnas. Kaip ir priklauso F1 įkvėptam automobiliui, virš „Yamaha OX99-11“ kabinos buvo matyti variklio oro įsiurbimo anga.
„Yamaha“ turėjo rimtų planų imtis superautomobilio gamybos. Buvo planuojama, kad OX99-11 kainuos apie 800 tūkstančių JAV dolerių (maždaug 1,4 milijonus šiandieniniais pinigais). Automobilio kainą didino ne tik jo išskirtinumas, bet ir brangus variklis ir anglies pluošto konstrukcija. Kita vertus, galima neabejoti, kad riboto leidimo automobilis būtų buvęs išpirktas iš karto bet kurioje parodoje.
Kelią perbėgo juoda katė
Tačiau tada „Yamaha“ ir IAD kelią perbėgo juoda katė. Kompanijos ėmė ginčytis dėl biudžeto, todėl Yamaha ėmė ir perdavė projektą savo dukterinei įmonei „Ypsilon Technology“. Buvo planuojama, kad pirmieji automobiliai bus pagaminti jau 1994 metais, tačiau tuomet Japoniją krėtė finansų krizė ir „Yamaha“ projekto visiškai atsisakė. Iš viso buvo pagaminti tik trys prototipai – raudonas, geltonas ir tamsiai mėlynas.
Ir gaila, kad „Yamaha OX99-11“ taip ir neišriedėjo į gatves. Tai tikrai būtų buvęs vienas iš įdomiausių dešimtojo dešimtmečio superautomobilių, šalia tokių legendų kaip „Honda NSX“, „Bugatti EB 110“, „Ferrari F50“, „Lamborghini Diablo“ ir „Jaguar XJ220“. Nors, gali būti, kad OX99-11 būtų retesnis už juos visus.
