Ar įmanoma to išmokti visiems norintiems? Ką reiktų daryti, kad gatvių „lenktynininkai“ savo gebėjimus įrodinėtų civilizuotais būdais? Kokios permainos organizuojant eismą gatvėse ir keliuose padėtų sumažinti avarijų ir jose nukenčiančių žmonių skaičių?
Apie visus šiuos dalykus pokalbis su konkurso „Geriausias Lietuvos vairuotojas 2016“ garbės svečiu, vienu talentingiausių jaunosios kartos ralio meistrų Vaidotu Žala.
– Kada ir kaip užsikrėtei lenktynių „virusu“?
– Mūsų šeimoje niekas niekada neturėjo jokių sąsajų su automobilių sportu. Aš pats vaikystėje nežinojau, kas yra kartingas, o paauglystėje – kaip reikia važiuoti slalomo trasoje. Todėl kai prieš gerą dešimtmetį į rankas pakliuvo garsioji lenkų ralio legendos Sobieslavo Zasados knyga „Saugus greitis“, skaičiau ją kaip nuotykių rinkinį. Ilgiausiai užtrukau skyriuje, kuriame buvo aprašomas valdomas automobilio slydimas ir trūks plyš užsimaniau pats tai išbandyti.
Aš pats vaikystėje nežinojau, kas yra kartingas, o paauglystėje – kaip reikia važiuoti slalomo trasoje.
Tiesą sakant, dabar net dorai neprisimenu, kaip anuomet sekėsi, tačiau faktas – po keleto metų užsiregistravau dalyvauti mėgėjiškose „B“ lygos ralio varžybose. Emocijų lavina, užgriuvusi po to, kai užgeso raudoni starto šviesoforo žibintai, buvo velniškai stipri. Suvokiau, kad esu tikrų lenktynių dalyvis, kad eismas keleto kilometrų ilgio žvyrkelyje sustabdytas, kad kaip tik čia ir dabar yra ta akimirka, kai galiu sužinoti, koks esu „lenktynininkas“. Viskas pavyko neprastai, todėl laikas, kurį praleisdavau krapštydamasis prie „kovinio“ automobilio, ilgėjo, o noras dalyvauti vis naujuose tokio tipo renginiuose augo.
Beje, galiu pasidžiaugti, kad anuomet užteko proto pirmiausia į 3-ios serijos BMW „kompaktą“ susimontuoti saugos lankus ir sportinius amortizatorius, o ne bandyti didinti variklio galią.
– Kaip keitėsi tavo paties elgsena kasdien vairuojant automobilį gatvėmis po to, kai tapai nuolatiniu ralio varžybų dalyviu?
– Turbūt visi turintys galimybę „nuleisti garą“ trasoje, nejaučia nė mažiausio poreikio kažką įrodinėti važiuojant kelių šimtų metrų atkarpą nuo vieno šviesoforo iki kito. Juo labiau kad atsiranda supratimas, kokios smulkmenos vairuojant dideliu greičiu judančią mašiną virsta brangiai kainuojančiomis klaidomis. Sukaupus daugiau patirties pradedi truputį kitaip dėlioti važiavimo trajektorijas ir matyti gerokai daugiau dalykų, vykstančių eismo sraute. Drįstu sakyti, kad tapau racionalesnis vairuotojas.
– Kas labiausiai erzina ir atrodo pavojinga mūsiškių vairuotojų elgsenoje?
– Gana dažnai pagaunu save abejojantį, ar tikrai vairuotojo pažymėjimus gaunantys žmonės pakankamai laiko praleido praktikuodamiesi su instruktoriais ir analizuodami įvairias galimas eismo situacijas. Man susidaro įspūdis, kad vairuotojų-naujokų žinių ir įgūdžių bagažas gerokai mažesnis už pasitikėjimo kreditą, kurį jie gauna drauge su „teisėmis“. Žinoma, kam kiek valandų prireikia perprasti pagrindinius automobilio valdymo principus, labai individualu, tačiau kalbant apie oficialų mokymosi minimumą, balsuočiau už šio laiko ilginimą. Savarankiškai į intensyvaus eismo srautą įsiliejęs jaunas vairuotojas neturėtų jausti diskomforto ar įtampos, sugebėtų matyti toliau bei plačiau ir į viską adekvačiai reaguoti. Dabar nemažai besiruošiančių praktiniams vairavimo egzaminams zuja gatvėmis „Regitros“ apylinkėse ir ten viską išmoksta mintinai, tačiau atsidūrę svetimame mieste susiduria su krūva rūpesčių.
– Ką keistum eismo organizavime ar KET, jei būtum aukščiausia šiuos dalykus sprendžianti instancija?
– Kalbant apie kelių ir gatvių infrastruktūros dalykus prieš sudėliojant taškus naujuose projektuose būtinai kviesčiausi į diskusiją profesionalius vairuotojus. Spėju, kad jei mokslo žmonės patys kasdien susidurtų su „teoriškai gerais“ eismo srautų reguliavimo sprendimais, kai kuriose vietose matytume kitokius kelio ženklus ir piešinius ant asfalto. Nenoriu būti kategoriškas, tačiau praktiniai automobilininkų poreikiai ir lūkesčiai kartais būna šiek tiek kitokie, nei siūloma. Jei eismo efektyvumas būtų didesnis, žmonės mažiau gaištų ir nervintųsi transporto spūstyse, mažiau pavargtų ir sugebėtų išvengti avarinių situacijų.
– Grįžkime prie lenktynių. Kaip išsiaiškinti, ar žmogus iš tiesų yra neatskleistas talentas ir ralio vunderkindas, ar tiesiog neadekvačiai save vertina?
– Mano galva tokias problemas galima išspręsti vieninteliu būdu – sudarant galimybes saugioje aplinkoje važiuoti greitai ir patikrinti išbandyti savo įgūdžius sudėtingesnėse situacijose. Dabar to nėra ar bent aš nežinau, kur netoli Vilniaus su kasdien naudojama mašina būtų galima kažką panašaus padaryti netrikdant kitų eismo dalyvių. Žinau tik tai, kad po kiekvieno viešoje erdvėje garsiau nuskambančio incidento pasipila siūlymai griežčiau bausti padariusius klaidų vairuotojus. Neabejoju, kad jei egzistuotų tokie autodromai dalis jaunuolių, savo akimis pamačiusių, kad eisme nėra smulkmenų, gatvėse elgtųsi truputį kitaip.
– Kas, tavo manymu yra „geras vairuotojas“?
– Svarbiausia gero vairuotojo savybė – maksimalus susikaupimas sėdus prie vairo. T. y. jo galvoje neturėtų būti jokių pašalinių minčių, susijusių su rūpesčiais ar džiaugsmais, kurie mažintų galimybes adekvačiai vertinti to, kas vyksta eismo sraute. Kai išgirstu sakant „vairuodamas atsipalaiduoju“ – pasidaro gerokai nejauku.
