Moderniausia Lietuvoje tekstilinė automobilių plovykla „Ainava“ pateikia du skirtingus požiūrius į tai, kiek pastangų ir pinigų reikia investuoti į kasdienę automobilio priežiūrą, ir klausia jūsų, kuriam jų labiau pritariate.
Požiūris: kam eikvoti pinigus tam, ką pats gali pasidaryti?
Mano gyvenime buvo visko. Visai kaip jūroje – tai banga į viršų užneša, tai teškia žemyn ir dar į dugno smėlį veidelį patrina.
Tėvas buvo inžinierius ir dėstytojas, mama – bibliotekininkė. Gyvenome kaip dauguma sovietmečiu, na, gal truputį geriau. Jau tada tėvas išmokė visokių buities darbų, nes išeities kitokios nebuvo. Negi samdysi ką nors, kad tau sienas tapetais išklijuotų ar kalkėmis lubas su dulkių siurbliu išpurkštų. Viską patys, tik santechniką kviesdavom.
Išėjus iš tėvų buvo tokių pakilimų, kai jau tikrai nereikėjo pačiam nei makaronų namie vakare virti, nei tapetų klijuoti, nei padangų keisti. Sukomės, vertėmis, kartais parklupdavome kaip per Rusijos krizę. Smarkiau per kišenę trinktelėjo prieš dešimtmetį. Tada jau ir taksi vairą porą metų sukiojau. Bet nieko, išgyvenom, spėjom iki to ir namą pasistatyti, ir sklypų įsigyti be banko paskolų. Su žmona baigiam užauginti du vaikus. Nesam milijonieriai, bet ir skųstis nelabai turim kuo.
Galiu pasakyti, ko visi šie pakilimai ir nuopuoliai išmokė. Jeigu gali ką nors pasidaryti pats – ir pasidaryk. Tai ypač galioja kalbant apie automobilius. Na, tikrai juokinga skaitant, kad dabartinis jaunimas langų plovimo skysčio pasikeisti važiuoja į autoservisą. Jie ką, kapoto nemoka atsidaryti? Man, pavyzdžiui, nėra problema nei tepalą, nei stabdžių trinkeles pačiam pasikeisti. O visokie išvedžiojimai apie tai, kad tam tiesiog nėra laiko, yra paistalai. Kiek tas jūsų laikas kainuoja?
Automobilio plovimas išvis yra juokų darbas. Atsikeliat valandą anksčiau šeštadienį ir susitvarkot. Pilni prekybos centrai visų reikalingų priemonių. Šiaip dažniausiai darau taip: specialiais plovikliais namų kieme apipurškiu purviniausias vietas, tokias kaip ratlankius, slenksčių apačias ir panašiai. Tada riedu iki savitarnos plovyklos, per tą laiką tirpikliai jau gerai pagraužia purvą. Nusiplaunu, ir viskas. Dar su skuduru pablizginu. Ir eurai lieka kišenėje, ir automobilis švarus
Žodžiu, norėčiau palinkėti visiems, ypač jaunimui ir tiems kostiumuotiems biurų darbuotojams, būti labiau savarankiškais ir mažiau maivytis. Daiktai yra tik daiktai. Jie atsiranda, išnyksta, vėl atsiranda. Su automobiliu, kuris nuplautas kažkokiu nanošampūnu, į rojų neįvažiuosite.
Požiūris: kokybiška automobilių kosmetika yra privaloma – visai kaip ir odos
Nuo mažų Lietuvos miestelių iki naujųjų mikrorajonų didmiesčiuose – kiekviename jų yra po vieną arba kelias vyrukų kompanijas, kurios į susitikimus sulekia automobiliais. Taip vyksta metų metais. Kaip plunksnų vėduokles išpūtę povai aplink pateles, taip jie sukiojasi aplink tuos automobilius. Ir visiškai nesvarbu, ar tai kažkada pamėgtos, seniai jaunystę pamiršusios chuligankės, ar prieš kelis metus iš salono išriedėję trečiukai.
Vienas juokingesnių šių povų užsiėmimų yra pasiėmus šluostę valyti nematomas dėmeles. Ypač aktualu, jeigu netrukus reikės pasirodyti damoms. Žinote, nuvažiuoti į šokius gretimame kaime, ar pavėžėti simpatiją į kokią siaubingai vaizdingą vietą, nusėtą tuščiais buteliais, cigarečių pakeliais ir dar kai kuo panaudotu.
Prisipažįstu, aš jiems nuoširdžiai pavydėdavau. Ir tame mažame Aukštaitijos miestelyje, ir jau mindamas Saulėtekio šaligatvius. Pavydėdavau būtent tų saulėje ir net lietuje švytinčių, beveik neurotiškai nublizgintų automobilių.
Dabar esu kiek palypėjęs socialiniais laiptais aukštyn, ir garaže stovi apynaujis automobilis. Niekam pavydėti nebereikia, nes pats visada blizgu. Tik, apsimetęs povu, su šluoste kėbulo nebrūžinu, nes tam yra žmonės, kurie tai išmano ir moka geriau.
Į plovyklą užsuku mažiausiai kartą per savaitę, būna, kad ir du ar tris. Važiuoju ne į tą, kurioje reikia pačiam plauti automobilį. Nusvilau porą kartų, ir mano ratų ten daugiau nebus. Vieną kartą išvaškavau kėbulą rankiniu būdu, tai nudžiūvęs automobilis atrodė kaip neaiškia alergija susirgęs, visas išmuštas bjauriomis dėmėmis. Teko važiuoti į normalią plovyklą, o pinigai vėjais išleisti.
Čia kaip su langų plovimo skysčiu: užsipili pigesnio, žiūrėk, jau ir valytuvai žviegia braukdami stiklą, gumos aplink stiklą trupa akyse. Taip ir plovykloje, už atitinkamą kainą gausi atitinkamą produktą. Niekas man neįrodys, kad ten, kur moki mažai, gauni kokybišką produktą. Suprantu žmones, kurie mėgsta patys pamosuoti vandens pistoletais plovykloje, bet tai – ne mano būdui ir suvokimui, kaip turi atrodyti gerai prižiūrimas automobilis. Apskritai, laikausi nuomonės, kad automobilio priežiūra prilygsta kūno priežiūrai – juk netepat ant savęs kremų, kuriuos galima rasti apatinėje prekybos centro lentynoje?
Visada renkuosi tokią plovyklą, kurioje, gerai žinau, vasarą apiplaus šampūnu, skirtu nuvalyti vabzdžius ir bitumą, o žiemą – daug lipnaus purvo ir druską. Tokią, kurių šluostės nesubraižys kėbulo. Tokią, kuri yra progresyvi ir realiai naudoja autokosmetikos priemones, galinčias užpildyti mikroįbrėžimus ar pagerinti purvo bei vandens atstūmimą. Tuomet ne tik važinėsiu maloniai švariu automobiliu, bet ir parduosiu jį brangiau, kai ateis laikas.
Plovyklos „Ainava“ faktai apie plovykloje naudojamas technologijas ir plovimo priemones
Tekstilinėje automobilių plovykloje „Ainava“ naudojamos itin aukštos kokybės plovimo priemonės. Viena jų – specialus šampūnas, po kurio automobilis lieka padengtas purvą ir lietų atstumiančia plėvele. Panašus vandens atstūmimo efektas pasiekiamas po kėbulo plovimo naudojant vašką, tačiau šiuo atveju vaškuoti nebereikia.
Automobilio plovimui pasirinkus brangesnes programas, jose naudojamas specialus poliravimo priedas, kuris po trečio plovimo panaikina smulkius kėbulo lako įbrėžimus. Po kelių plovimų su poliravimo priedu automobilis tarsi atjaunėja, ima labiau blizgėti, užsitraukia smulkūs dažų paviršiaus randeliai.
Visos plovykloje „Ainava“ naudojamos cheminės priemonės yra saugios ir visiškai nepavojingos žmonių sveikatai.
Balsavimas
