Oksana prie vairo jaučiasi puikiai bei tikrai žino, kaip patikrinti tepalus, pakeisti ratą, kur įpilti vandens ar stabdžių skysčio... Skiria gendančios važiuoklės garsus, gali pakeisti lemputę ar saugiklį.
- Jūsų pomėgiai: kokia veikla šalia darbo ir tiesioginės veiklos?
- Mano darbas bei tiesioginė veikla šiai dienai yra ir mano pomėgis. Nesu įstatyta į rėmus, planuoju, organizuoju, dirbu, kuriu pagal patogiai sudėliotą laiką. Tikslingiau būtų atsakyti apie laisvalaikį. Mėgstu aktyviai ilsėtis, viską, kas gyva ir netgi ekstremalu.
- Kaip jaučiatės prie vairo?
- Vairuoti man - tas pats kas valgyti. Galbūt tai tiesiog įgimta.
- Kaip apibūdintumėte vairavimo kultūrą Lietuvoje?
- Vienu sakiniu nusakyti būtų sunku... Manau, visi pastebi, jog skirtinguose miestuose ar miesteliuose ji labai skiriasi. Užmiesčio keliuose taip pat skiriasi - priklausomai nuo to, kuri Lietuvos dalis tai būtų. Keliuose, kur didelis tarptautinis judėjimas, vairuotojai tikrai gan kultūringi. Jeigu kalbant bendrai, manau, kad su kiekvienais metais daugėja kultūringų vairuotojų.
- Kaip manote, kas yra geras vairuotojas?
- Geras vairuotojas - atsakingas žmogus. Jaučiant atsakomybę yra suvokiama žala, jos rimtumas, kurią gali ne tik pats patirti, tačiau įvertinama ir aplinka.
 |
| D.Čižauskaitės nuotr./„Kitokios“ |
- Ar esate sulaukusi pagalbos kelyje?
- Tikrai taip ir kas kartą, jeigu tik jos prireikia. Paskutinis toks įsimintinesnis atvejis įvyko 2012 metų šv. Kūčių naktį... Atrodytų, tokiu metu, apie 23 valandą, visi jau turėtų ilsėtis su šeimomis namų židinio apsuptyje. Man tą naktį teko grįžti iš mamos namų į savus (į kitą miestą). Tą naktį stipriai pustė, kelias buvo be galo slidus, pilna ledo liežuvių ir tikrai nevalytas. Pusiaukelėje mano automobilį pradėjo mėtyti, jis tapo nevaldomas. Šalikelėse grioviai su medžiais. Aš nesutrikau, bandžiau tiesinti vairą, tačiau tik rankinis stabdis tąkart padėjo ir jis čiuoždamas įsmigo į šalikelėje sukastą pusmetrio aukščio pusnį. Kaip tik tuo metu priekyje pastebėjau kito automobilio šviesas, buvo be galo baisu, kad nesusidurčiau. Išlipusi iš automobilio supratau, kad tikrai nepajudėsiu iš vietos, nes pusė jo, buvo pakibusi ant griovio krašto.
Pasirodo, priešprieša važiavęs jaunuolis ir buvo mano išgelbėtojas. Važiuodama į priekį ir likusią kelio atkarpą nesutikau nė gyvos dvasios. Galbūt tai buvo mano angelas sargas.
- Koks kelyje patirtas eismo įvykis labiausiai įsiminė?
- Tuo metu man buvo turbūt 17 metų. Naujųjų metų naktį, jau po dvyliktos valandos, trise pajudėjome iš sodybos, kur šventėme, miesto ir namų link. Kaimo keliu iki pagrindinio kelio buvo apie 20 kilometrų atstumas. Tą naktį buvo didelė pūga su gan stipriu vėju. Normaliai matyti buvo sunku. Žinoma, kelias buvo nevalytas. Aš sėdėjau ant galinės automobilio sėdynės per vidurį, kad galėčiau kalbėtis su klasioke ir jos draugu. Pamenu tik tiek, kad vairuotojas sušuko „dabar laikykitės“... Žiūriu pro priekinį stiklą ir matau tik baltą foną, pamaniau, kad laukai. Pasirodo, kad 3 metrų griovys, kurio apačioje upelis betonuotais kraštais. Ženklas, kuriame žymimas staigus posūkis, buvo visiškai apsnigtas, todėl pastebėti jį buvo neįmanoma.
 |
| Viktorijos Kuhlins nuotr./Oksana Šklėriūtė |
Tolimesni įvykiai niekad neleis pamiršti to stingdančio šalčio, kai nebejauti nieko, net kalbėti sunku ir noro greičiau pasiekti tikslą pėsčiomis. Automobilis krisdamas trenkėsi į betoną, išdužo priekinis stiklas, apsivertėm. Trumpam buvau praradusi sąmone. Iš automobilio išlipome tik atidarę šoninį langą ir tiesiai panirome į ledinį upelio vandenį...
Neįmanoma turbūt nupasakoti to, ką teko patirti einant pėsčiomis apie 5 kilometrus iki artimiausio namo, kur mums suteikė pagalbą, perrengė, nuvalė kraują klasiokei nuo veido, mat ji trenkėsi galva į daiktadėžę, vaišino kava, kad sušiltume.
Vėliau, kitą dieną, jau juokavome, jog kritimo metu automobilyje apsivertėme kaip beždžionės į atėjusius beždžionės metus. Įvertinus patį įvykį, vietą ir aplinkybes, visi sakė, kad mums labai laimingai viskas baigėsi. Atsipirkome tik įbrėžimais ir mėlynėmis. Tačiau toks stiprus šaltis pasekmes paliko.
- Kodėl vairuojate būtent tokį automobilį („Peugeot 206 CC“, red. past.)?
Vairuojamas automobilis tikrai nėra mano svajonių automobilis. Tuo metu, prieš metus, skubiai buvo reikalingas automobilis, nes senuoju dėl tam tikrų priežasčių važiuoti buvo nebeįmanoma. Pasidomėjusi, kokius automobilius tuomet man gali pasiūlyti savi žmonės, kurie dirba su jais, pasiūlė šį. Ilgai svarstyti nebuvo laiko, tiesiog pasitikėjau. Svarbu, kad jis būtų tvarkingas.
Kol kas nenusivyliau šiuo „Peugeot 206 CC“. Dabar jau kartais svarstau, kad kitas automobilis turbūt irgi turėtų būti kabrioletas. Nors anksčiau maniau, kad niekad pati tokio nepirksiu.
- Išmanote apie automobilius?
- Tikrai žinau, kaip patikrinti tepalus, kaip pakeisti ratą, kur įpilti vandens ar stabdžių skysčio.... Skiriu gendančios važiuoklės garsus, galiu pakeisti lemputę ar saugiklį. Žinoma, ir „Audi“ nuo BMW skiriu. Manau, kad žinau pakankamai, galbūt net daugiau nei kai kurie vyrai.
- Kas Jums svarbu automobilyje?
- Tvarkingas, neprakiuręs duslintuvas ir patogi šildoma sėdynė. Daug vairuojant gali įsiskaudėti nugarą. Ne visuose automobiliuose jos yra patogios. Žiemą, šildomos sėdynės nepakeičiamas dalykas. O jeigu dar ir veidrodėliai šildomi, iš viso pasaka.
- Ką visuomet vežiojatės savo automobilyje?
- Šventintą pliušinį angeliuką ir raktą ratui pakeisti.
- Ko palinkėtumėte Lietuvos vairuotojams? Ko palinkėtumėte vairuojančioms moterims?
- Nenorėčiau išskirti vyrų ar moterų prie vairo. Visų pirma - būkite atsakingi. Nepamirškite, kad ne visuomet nuo Jūsų priklauso eismo įvykiai, todėl atsargumas gėdos nedaro. Būkite kultūringi. Su kiekviena diena vairuojančių skaičius didėja, todėl būkime draugiški.
