Neseniai Švedijos koncerną įsigijusi pramonės gigantė „Geely“ („Zhejiang Geely Holding Group“) „Volvo“ atvėrė tiesioginį tiltą į sparčiai augančią Azijos rinką. Kaip ir daugelis kitų gamintojų, švedai negalėjo atsispirti pagundai padidinti gana kuklius savo automobilių pardavimus – sparčiai besivystančiose Azijos šalyse prabangių mašinų segmente jau kuris laikas karaliauja „Audi“. Galbūt šiek tiek konkurencijos būtų į sveikatą?
 |
| Mato Buzelio nuotr./„Volvo V40 Cross Country“ |
„Zhejiang Geely Holding Group“ daug investavo į „Volvo“ automobilių tyrimų bei tobulinimų planus. Jie paskatino švedus išsitraukti iš stalčių visus projektus bei imtis produktyvaus darbo.
„Volvo“ rinkodaros Baltijos šalims vadovė Ulla Aronsson teigė, kad susijungimas su šia pramonės gigante yra didelis privalumas ir atveria daug naujų galimybių. Būdami „Volvo“ savininkai, kurdami savo mašinas, „Geely“ teoriškai galėtų panaudoti „Volvo“ automobilių platformas (tai neabejotinai nupigintų „Volvo“ įvaizdį). Tačiau, akivaizdu, kad jie taip nesielgs – visus su Švedijos koncernu susiejusius darbus jie paliks spręsti tiems patiems daugelio metų patirtį turintiems specialistams. Juk nebūtų protinga sudaryti konkurenciją tarp dviejų tai pačiai grupei priklausančių markių.
„Volvo“ tikslas iki 2020-ųjų pasiekti tokį saugumo lygį, kad nežūtų nė vienas „Volvo“ automobiliu važiuojantis žmogus.
„Kai kurias „Volvo“ technologijas „Geely“ pasiskolins savo automobilių gamybai. Azijos rinkoje vietinių gamintojų (ne vakariečių) gaminamos mašinos niekada nepasižymėjo dideliu saugumu, – teigia rinkodaros specialistė. – Jiems, kaip „Volvo“ savininkams, nebereikės žingsnis po žingsnio tobulinti savo automobilių saugumo srityje, į aukštesnį lygį jie galės tiesiog užkilti liftu.“
Skandinavai užsibrėžė gana ambicingų planų – jų tikslas iki 2020-ųjų pasiekti tokį saugumo lygį, kad nežūtų nė vienas „Volvo“ automobiliu važiuojantis žmogus. „Mes sėkmingai artėjame tikslo link – per 2012-uosius metus žuvo tik vienas žmogus, važiavęs nauju šios markės automobiliu, – pasakoja Ulla. – Tačiau mūsų reputacijai tai nepakenkė – mat žuvusysis net nesegėjo saugos diržo.“
„Volvo V40 Cross Country“ – ir išvykoms, ir kasdienai
Šaltą švedišką žiemą Kalio miestelyje įvyko „V40 Cross Country“ bei „V60 Plug-in Hybrid“ modelių pristatymas. Pirmasis modelis – švedų atsakas į „Audi Q3“ bei BMW X1. Jie tikisi, kad kai kurie šių „parketinių“ visureigių vairuotojai atkreips dėmesį į išvykai gamtoje aprengtą V40.
Būtent tokia mintis šauna pirmą kartą pamačius naująjį „Cross Country“. Šie padidinto pravažumo hečbekai nuo įprastų V40 vizualiai skiriasi kiek tvirčiau atrodančia išvaizda: priekinis bei galinis buferiai ir slenksčiai papuošti ne tik juoda, bet ir aliuminio apdaila. 40 mm aukštesnė provėža bei didesni ratlankiai leidžia manyti, kad su šiuo automobiliu lietuviška žiema bus vienas juokas.
 |
| Mato Buzelio nuotr./„Volvo V40 Cross Country“ |
Vidurio Švedija pristatymo dieną buvo paklota storu sniego sluoksniu. Vietiniai teigė, kad jis nutirpsta tik gegužės viduryje ar net pabaigoje. „Volvo V40 Cross Country“ buvo apautas „Nokian Hakkappeliitta 7“ dygliuotomis padangomis, todėl posūkiuose ar net stabdant ant blizgančio ledo buvo galima jaustis visiškai saugiai. Tai buvo bene geriausiai įrengta T5 versija su panoraminiu stoglangiu ir visų varančiųjų ratų važiuokle. Baziniai „V40 Cross Country“ gaminami su priekiniais varančiaisiais ratais. 2,5 litro variklio generuojami 254 AG bei 360 Nm per dygliuotas padangas į slidų kelio paviršių kabinosi lyg nagais. Dinamiškumas – pagirtinas. Turbokompresorius maksimalų sukimo momentą leidžia pasiekti esant vos 1800 aps./min. Trumpai apibūdinant, lenkti su tokiu automobiliu net ir ilgas priekabas tempiančius sunkvežimius – saugu.
Gerą įspūdį paliko ir agregato generuojamas garsas. „Volvo“ jau seniai gamina 5 cilindrų jėgaines, kurių darbo toną dažnas benzingalvis atpažįsta lengviau nei bet kokio kito variklio garsą. Tiesa, kartais galima ir apsirikti – atskirti „Audi“ 5 cilindrų variklį nuo „Volvo“ ne taip jau lengva.
Naujasis šios kompanijos šūkis yra „Design around you“ (lietuviškai – viskas aplink tave).
Mažas eismas vingiuotame kelyje ne tik greitai „tirpdė“ kilometrus, bet ir leido įvertinti vairo, pedalų informatyvumą bei viską, kas supa vairuotoją. Mat, naujasis šios kompanijos šūkis yra „Design around you“ (lietuviškai – viskas aplink tave). Privalau patvirtinti, kad tokį šūkį „Volvo“ sugalvojo tikrai ne veltui – jaučiasi gamintojo dėmesys vairuotojui, dauguma jungiklių bei mygtukų yra ten, kur jie ir turėtų būti.
Pirmasis įspūdis – puikus. Viduje sėdinčius žmones supa padorios medžiagos, yra daugybė daiktadėžių bei vietų, skirtų pasidėti smulkiems daiktams. Pasirodo, į puodelių laikiklius šalia pavarų perjungimo svirties puikiai galima įtaisyti „Canon 70-200 F/2.8 L“ objektyvą, taigi patogumais džiaugsis ne tik kavos mėgėjai, bet ir fotografai. Kaip ir būdinga „Volvo“ automobiliams, centrinio prietaisų skydo išdėstymas – aiškus, lengvai suprantamas.
 |
| Mato Buzelio nuotr./„Volvo V40 Cross Country“ |
Privalau paminėti, kad nepasenęs, patrauklus, o svarbiausia – išsiskiriantis iš minios. Kiek ilgiau reikia pažaisti, norint susipažinti su navigacijos bei automobilio sistemų valdymu, tačiau tai – įprasta procedūra, persėdus beveik į bet kokią naują mašiną.
Automobilyje sumontuota itin daug saugumo įrangos. „Volvo“ yra tokios sistemos, kaip aklųjų zonų stebėjimas, nukrypimo nuo eismo juostos kontrolė bei aibė kitų technologijų. Tikriausiai lengviau būtų pasakyti, ko čia trūksta...
 |
| Gamintojo nuotr./„Volvo V40 Cross Country“ |
Praėjusiais metais švedai pristatė gana ypatingą hečbekų klasės atstovą. Naujasis V40 gana ryškus egzempliorius automobilių pramonės istorijoje. Tai – pirmasis serijiniu būdu gaminamas modelis su išorine oro pagalve. Jos paskirtis yra uždengti priekinius statramsčius bei didžiąją dalį priekinio lango, kol kieto paviršiaus dar nepasiekė partrenkto pėsčiojo galva/kūnas. „Euro NCAP“ avarijų bandymuose šis modelis pelnė maksimalų penkių žvaigždučių saugumo įvertinimą, o pėsčiųjų saugumas pažymėtas rekordiniu 88 procentų rezultatu. Padidinto pravažumo V40 taip pat turi visas šias naujoves.
Priklausomai nuo nuotaikos arba vairavimo režimo, „V40 Cross Country“ vairuotojas gali pasirinkti prietaisų skydelio temą. Kadangi čia vietoje senoviškų ciferblatų bei rodyklių sumontuotas ekranas, gamintojas siūlo rinktis vieną iš kelių skirtingų aplinkų. Labiausiai patiko ekonomiška bei dinamiška. Pasirinkus pastarąją centre parodomas klasikinio tipo tachometras su aiškiai rodomu greičiu, o dešinėje jo – naudojamos galios matuoklė, lyg kokiame „Bugatti Veyron“. Aktyvavus ECO režimą vietoje tachometro atsiranda klasikinio tipo spidometras, o kairėje pusėje – ekonominio važiavimo gidas, padedantis vairuotojams tramdyti sunkią dešinę koją bei taip taupyti degalus. Nereikšmingi žaisliukai, tačiau smagūs.
 |
| Gamintojo nuotr./„Volvo V40 Cross Country“ |
Vietos salone vidutinio ūgio žmonėms trūkti neturėtų. Vairuotojo sėdynės padėtį nustačius 180 cm ūgio žmogui toks pats keleivis ant galinės sėdynės įsitaisys gana patogiai. Šiek tiek užkliuvo pernelyg ankštos vietos pėdoms – didesnio dydžio žieminius batus (ypač – kokius nors „kerzus“) avintys keleiviai skųsis, kad jų kojos vos telpa po priekinėmis sėdynėmis. Žodžiu, 1999-aisiais buvę madingi moteriški batai ant platformų – ne pati geriausia idėja damai, keliaujančiai ant šio automobilio galinės sėdynės.
 |
| Mato Buzelio nuotr./„Volvo V40 Cross Country“ |
Lygiuose Švedijos keliuose buvo sunku įvertinti „V40 Cross Country“ važiavimo komfortą. Nedidelius nelygumus pakabos elementai sugeria padoriai, tačiau net ir smulkius kelio sudūrimus galima perskaityti vairu. Galbūt kai kuriems vairuotojams tai būtų minusas, tačiau, mano manymu, vairo ratas turi perduoti kuo daugiau informacijos apie tai, ką veikia ratai. Juk tai – ne limuzinas. Savaime suprantama, viskam yra ribos, tačiau šis automobilis tikrai ne barškutis.
Kalio miestelyje esančioje viešbučio aikštelėje stovėjo bent tuzinas naujų „Volvo“. Kitą rytą buvo žadama įdomi programa. Būtent tokia, kokios su nerimu laukia daugybė automobilių žurnalistų – pasivažinėjimas trasoje ant užšalusio ežero.
„Volvo V60 Plug-in Hybrid“ – išmanusis skandinavas
Po prezentacijos bei „Volvo“ instruktorių pasakojimų apie trasos konfigūracijas sėdu į „V60 Plug-in Hybrid“ – pirmąjį tokio tipo hibridinį automobilį pasaulyje. Dabar tikriausiai galvojate, kad klystu, nes pirmieji dyzelino bei elektros hibridą pristatė prancūzai su „Peugeot 3008“. Visgi, V60 savo pavadinime turi tokią frazę „Plug-in Hybrid“. Tai reiškia, kad šio hibrido baterijas galima įkrauti iš 220 V elektros lizdo, todėl „Volvo“ gali būti drąsiai vadinamas pirmuoju tokio tipo serijiniu automobiliu.
 |
| Mato Buzelio nuotr./„Volvo V60 Plug-in Hybrid“ |
Negana to, tai – ne tik naujausias, bet ir saugiausias tokios klasės hibridas. Net ir kelis šimtus kilogramų sveriančios baterijos bei elektros motoras neatėmė iš šio automobilio penkių žvaigždučių saugumo įvertinimo „Euro NCAP“ bandymuose. Inžinieriai kruopščiai apskaičiavo bei parinko optimalią vietą sunkiems agregatams montuoti.
Automobilio salonas, dyzelinis variklis bei elektros motorą maitinančios baterijos buvo įšildytos. Specialistų teigimu, tai – ne tik patogumas, bet ir papildomas efektyvumas. Dideliame šaltyje baterijos išsenka kiek greičiau nei sušilusios. Pašildymo funkciją turi kiekvienas „V60 Plug-in Hybrid“, o sistemą valdyti galima net ir išmaniuoju telefonu įsirašius tam skirtą programėlę.
 |
| Mato Buzelio nuotr./„Volvo V60 Plug-in Hybrid“ |
Ši mašina iš pirmo žvilgsnio man priminė „Cross Country“, tačiau susidarė toks įspūdis, kad automobilis šiek tiek padidintas. Negaliu pasakyti, kad salone jaučiausi, lyg čia būtų gerokai erdviau, tačiau gale sėdintiems keleiviams tikrai suteikti keli papildomi centimetrai. Persėdus iš kito „Volvo“ automobilio V60 prietaisų valdymas nereikalavo jokio adaptavimosi – visos sistemos veikia panašiu principu, interjero suplanavimas yra beveik identiškas (esminių skirtumų beveik nėra). Palikta galimybė keisti ir prietaisų skydelio temas (čia jų – keturios).
Didžiausias skirtumas pastebimas pradėjus važiuoti. Pasirinkęs gana intuityvų „Hybrid“ režimą kartu su ilga „Volvo“ kolona pajudu ežero link. Esu pripratęs girdėti variklio garsą, todėl iš pradžių šiame automobilyje jaučiausi lyg nesavas. Žinoma, jautresnis akceleratoriaus paspaudimas vos išvažiavus iš viešbučio teritorijos ir pasigirsta 2,4 litro, penkių cilindrų dyzelinio motoro darbas.
Hibridinio V60 degalų sąnaudos – vos 2 litrai šimtui kilometrų.
Švelniai važiuojantis hibridinis automobilis iš pradžių paliko neutralų įspūdį. Čia tylu, ramu, vairuotoją supa jauki bei patraukli atmosfera. Visgi, iš galvos niekaip negalėjau išvaryti minties, kad po dešine koja yra komandos laukiantys 285 AG bei net 640 Nm. Tai – bendra dyzelinio bei elektrinio motorų galia. Pirmasis patalpintas įprastoje vietoje bei suka priekinius ratus, o elektros variklis rūpinasi galine ašimi. Taigi, turime visai įdomią kombinaciją – ne tik įvairių saugumo technologijų faršą, bet ir gerą kavaleriją, kuri rūpinasi visais varančiaisiais ratais. Reikėtų nepamiršti ir degalų sąnaudų – turint lengvą dešiniąją koją šis hibridas šimtą kilometrų nuvažiuos su 2 litrais dyzelino.
Kiek anksčiau užsiminiau, kad aktyvavau „Hybrid“ režimą, tačiau, be jo, čia dar yra ir „Pure“ bei „Power“. Iš pradžių apie pirmąjį – „Pure“. Paspaudus šį mygtuką „V60 Plug-in Hybrid“ tampa tikrų tikriausiu elektromobiliu. Dyzelinis motoras išjungiamas, variklių valdymo smegenys jį kuriam laikui tiesiog užmiršta. Švedai tvirtino, kad aktyvavus šį režimą su pilnai įkrautomis baterijomis galima įveikti iki 50 km atstumą. Mano nuomone, to visiškai pakanka net ir šalia didelio miesto gyvenančiam vairuotojui. Tai reiškia, kad jeigu žmogus į darbą turi važiuoti apie 20–25 km, su „V60 Plug-in Hybrid“ jis galės gyventi beveik nepildamas dyzelino. Tiesa, be elektros lizdo garaže neišsisuks. Gamintojas deklaruoja, kad visiškai tuščias baterijas galima įkrauti per 3,5 valandos (naudojant 16 amperų). Pigiausias bei lėčiausias įkrovimas užtruks 7,5 valandos (6 amperai).
 |
| Mato Buzelio nuotr./„Volvo V60 Plug-in Hybrid“ |
Pavertus V60 hibridą elektromobiliu nutariau patikrinti, kaip 75 AG bei 200 Nm elektros motoras išjudina nelengvą, apie dvi tonas sveriantį, „Volvo“. Dygliuotomis padangomis apauti ratlankiai, važiuojant nedideliu (apie 40 km/h) greičiu norėjo prasisukti, tačiau mirksinti DTSC („Dynamic Traction and Stability Control“) kontrolė neleido jiems to daryti. Bet kuriuo atveju, tai – ne „Tesla Model S“, todėl įjungiau „Hybrid“ režimą ir paskui tuziną kitų žurnalistų nuriedėjau ant ežero. Šiokia tokia detalė – ežero paviršius buvo padengtas net 1 metro storumo ledu. To pakanka, norint atlaikyti net iki 70 tonų svorį.
„Gulbių ežeras“
Čia mūsų visų laukė dvi trasos: kol vienoje bandėme V60 hibridą, kitoje siautėjo kolegos iš užsienio su „V40 Cross Country“. Pradėjau nuo didžiosios trasos. Instruktorius trumpai papasakojo, kad pirmiausia viską paliks spręsti elektronikai. Stabilumo bei sukibimo kontrolė įjungta, paliktas „Hybrid“ režimas – važiuojam! Itin smagioje, vingiuotoje trasoje automobilis elgėsi santūriai. Pastangos priversti jį slysti buvo greitai nugesinamos. Vos tik posūkis, iš karto girdėti įvairūs pypsėjimai, sukibimo bei traukos kontrolių įsiterpimai. Apsukęs maždaug dviejų minučių ratą , įveikęs keletą dešimčių posūkių nusprendžiau, kad iš avarijos šio automobilio pagalbinės sistemos išsuktų net ir prie vairo sėdinčią beždžionę. Ironizuoju, tačiau tik nieko apie vairavimą nesuprantanti močiutė sugebėtų sudaužyti šį V60 hibridą.
 |
| Mato Buzelio nuotr./„Volvo V60 Plug-in Hybrid“ |
Antrąjį ratą pradėjau aktyvavęs visų varančiųjų ratų režimą. Vieno mygtuko AWD paspaudimas, ir abu mašinoje sumontuoti varikliai reaguoja į kiekvieną akceleratoriaus paspaudimą. Lyginant su pirmuoju ratu, šio įveikimo laikas yra akivaizdžiai greitesnis. Įvažiavus į posūkį, esant nedideliam sukibimui nuspaudus akceleratorių įvyksta... nieko. Nieko neįvyksta. Galia paprasčiausiai blokuojama, kadangi kompiuteriai apskaičiuoja bei supranta, jog akceleratoriaus paspaudimas šiuo atveju sukeltų slydimą. Taigi, likusią vingiuotos ledo trasos dalį įveikiu važiuodamas bėgiais bei stengdamasis išprovokuoti sistemą pasimesti ar kaip nors apgauti. Vos mašina pradeda slysti – akimirksniu blokuojamas akceleratorius, o sistemos stengiasi tiesinti automobilį. Išvada: tai – idealus režimas prastai vairuojančiai damai esant slidžiai kelio dangai saugiai nuvažiuoti į parduotuvę.
„Volvo“ tikslas buvo priversti automobilį važiuoti būtent vairo nurodyta kryptimi.
Instruktorius pasiteiravęs mano nuomonės bei pritaręs jai pasiūlo atjungti DTSC kontrolę. „Have fun!“, – tarė jis ir davė startą. Važiuodamas pirmuosiuose posūkiuose šiek tiek įsibėgėjau ir atleidęs akceleratorių prieš pat vingį pasukau dešinėn. Automobilis iš inercijos ėmė slysti šonu. Tikriausiai nepraėjo nė dešimtadalis sekundės, o jau šypsojausi. Paspaudus akceleratorių visi varantieji ratai gana noriai ėmė kapstytis, o prireikus keisti trajektoriją užteko vėl atleisti akceleratorių, pernešti automobilio svorį daugiau ant priekinės ašies bei toliau padangų dygliais draskyti ledo paviršių. Slydimo kampui pasiekus tam tikrą ribą stabilumo kontrolė visgi įsiterpia bei verčia V60 hibridą judėti ta kryptimi, kur pasukti priekiniai ratai. Instruktorius pridūrė, kad tai ir buvo pagrindinis jų tikslas – priversti automobilį važiuoti būtent vairo nurodyta kryptimi. Reikėtų pridurti ir tai, kad didesnį kampą „atlaužti“ galima tik iš inercijos, nes priekinius ratus suka didesnė jėga nei galinius.
Paskutinis hibrido bandymas šioje trasoje – aktyvavus „Power“ režimą. Jis paruošia visą abiejų variklių potencialą, pagerina jų reakcijos į akceleratoriaus paspaudimą laiką, greičiau perjunginėja pavaras. Baletas – tai yra pirmas žodis, kurį turėjau mintyse įveikęs vos penktadalį rato. Turiu pripažinti, kad tikras benzingalvis gali murmėti dėl santykinai vangios dyzelinio variklio reakcijos, tačiau „Power“ atrakino daugiau laisvės šio automobilio valdymui. Visgi, slydimo kampą padidinus pernelyg stipriai į (nebūtiną) pagalbą ir vėl atskuba DTSC kontrolė. Spaudžiu akceleratorių, bet nieko nevyksta. Erzina, tačiau puikiai suprantu, kad dyzelinis hibridas negali turėti tokio charakterio, kokį turi sportiški automobiliai su dviem varančiosiomis ašimis (sakykime, „Impreza WRX“, „Mitsubishi Evo“ ar net ir kelių dešimtmečių senumo „Mazda 323 GTX“). Instruktorius pamatęs plačią mano šypseną neslėpė: „Jau žinau, kuris režimas tau patiko labiausiai.“
 |
| Mato Buzelio nuotr./„Volvo V60 Plug-in Hybrid“ |
Atėjo laikas persikelti į kitą trasą – čia, kaip švedai sako, ilgame pakilimo take „Volvo“ atstovai siūlė automobilių stabilumą išbandyti esant didesniam greičiui. Įsibėgėjus maždaug iki 60–80 km/val. ir atleidus akceleratoriaus pedalą buvo galima pajausti, kaip elektroninės pagalbos sistemos nepasiduoda kovoje su inercija. Toje pačioje atkarpoje išbandžiau ir stabdžių sistemos efektyvumą – daugžodžiauti čia nėra apie ką. Mašiną valdyti išties lengva, bėgėjasi ji velniškai greitai, o stabdo taip, kaip ir turėtų stabdyti ABS, EBD bei kitomis pagalbinėmis stabdymo sistemomis aprūpintas automobilis – kad ir kokia būtų situacija, „Volvo“ suteikia galimybę vairuoti bei efektyviai gesina greitį.
Po trumpos kavos pertraukėlės apsikeitėm technika. Kartu su žurnalistais iš kaimyninės Latvijos bei Baltarusijos sėdome į 5 cilindrų galingus benzininius variklius turinčius „V40 Cross Country“. Čia sumontuota nuolatinė visų varančiųjų ratų važiuoklė, galią pagal poreikį skirtingu santykiu paskirstanti abiem ašims.
Pirmasis ratas. Pajudu su baziniais nustatymais, viską palikęs taip, kaip yra. Situacija analogiška, kaip ir su hibridiniu V60, pasirinkus visų varančiųjų ratų režimą, tačiau neišjungus stabilumo kontrolės. Automobilis nepasiduoda provokacijoms ir tiesiog visais įmanomais būdais važiuoja ten, kur vairuotojas nori. Net ir per greitai įvažiavus į posūkį, susidūrus su nepasukamumu (kai slysta priekiniai ratai), galima girdėti traškančias pagalbines sistemas, kurios išsprendžia problemą už vairuotoją bei, nors ir nedideliu kampu, priverčia šiek tiek slysti mašiną, kad tik išspręstų priekinių ratų sukibimo iššūkius.
 |
| Mato Buzelio nuotr./„Volvo V40 Cross Country“ |
Tuo metu ant akceleratoriaus galima uždėti plytą. Galima ir pedalą privirinti prie galutinės padėties, tačiau tai nieko nepakeis – „Volvo“ smegenys supranta, kad toks veiksmas išprovokuotų slydimą ir darys viską, kad to nebūtų. Taigi, lyg traukinio garvežiu apvažiavęs ratą gaunu leidimą atjungti traukos bei stabilumo kontrolę.
„V40 Cross Country“ ledo trasoje valdosi lyg žaisliukas.
Startas. Visi varantieji ratai sukasi lyg pasiutę. Fone melodingai skamba 5 cilindrų skleidžiama muzika bei į degimo kameras orą pripučiantis turbokompresorius. „Pagaliau! Kažkas vyksta“, – pagalvojau. Kairė, dešinė, staigi kairė – atleidus akceleratorių „Cross Country“, lyg kokiame kompiuteriniame žaidime ima slysti – būtent taip ir tada, kad to tikėjausi. Po dešine koja komandos laukia 254 AG. Nusprendžiau nesikuklinti ir pareikalauti jų visų. Hibridinis V60 vienu momentu man priminė baletą, o čia buvo „Gulbių ežero“ kulminacija. Automobilis slysta kokiu tik nori kampu. Žinant mašinos su visais varančiaisiais ratais vairavimo subtilybes trasoje galima kelti milžiniškas pusnis. Žinoma, su tokiais nustatymais bei, kaip policijos pareigūnai pasakytų, chuliganišku vairavimo stiliumi, vieną ratą įveikiau ne per 2, o turbūt beveik per tris minutes. Tačiau kam rūpi laikas? Didžiojoje trasoje turėjome gal po 30 minučių su kiekvienu automobiliu, todėl labiausiai norėjosi sužinoti, kokios jo valdymo savybės.
Po smagaus paslidinėjimo instruktorius pasiūlo pavarų perjungimo svirtį įstumti į mechaninę padėtį. „Dabar paaštrės variklio darbas, pagreitės vairo, stabdžių reakcija“, – geras žinias pranešė švedas. Įdomu, tačiau ant labai gražiai apšviestos pavarų perjungimo svirtelės yra tik D, N, R bei +/ – simboliai. Visgi, prietaisų skydelyje vietoje +/ – ženkliuko dega „S“ raidė. Aiškinti jos reikšmės tikriausiai nereikia.
 |
| Mato Buzelio nuotr./„Volvo V40 Cross Country“ |
Karuselė – entuziastiški vairuotojai sutiktų, kad nėra nieko smagesnio už vikrų automobilį su visais varančiaisiais ratais ant ledo dangos. Nelikau sužavėtas transmisijos darbu, mat perjungus pavarą ji pasikeičia po šiokio tokio uždelsimo. Visgi, čia ne lenktyninis automobilis su nuoseklaus jungimo pavarų dėže. Viskas vyksta švelniai, ramiai, be jokio streso. Gulbių ežeras. „V40 Cross Country“ slidžiame kelyje valdomas kaip žaisliukas. Po paskutinių ratų per šoninius langus nesimatė nieko – jie buvo apnešti iš po ratų pakeltu sniegu. Kompiuterinės smegenys šį automobilį leidžia valdyti kaip tik nori. Net neabejoju, kad net ir dažnas vairuotojas, nevengiantis pasidžiaugti žiemos malonumais analogiškoje trasoje greitai priprastų prie draugiško bei klaidas atleidžiančio „Volvo V40 Cross Country T5“ elgesio. Atleidus akceleratorių ir vėl įsiterps pagalbinės vairavimo sistemos, tačiau turiu pabrėžti, kad jos suteikia gana daug laisvės vairuotojui pasidžiaugti žiemos malonumais.
 |
| Mato Buzelio nuotr./„Volvo V40 Cross Country“ |
Pasivažinėjimai ant ledo, žinoma, neleido nuodugniai patikrinti degalų sąnaudų, tačiau po smagiosios dalies išsiruošiau trumpai fotosesijai. Beveik kiekviename kiemelyje mačiau bent po vieną seną, kvadratinį „Volvo“. Vos išgirdęs žodį „Švedija“ iškart regiu tą vaizdą – žiema lyg iš atvirutės, jaukus namas bei senas, gerai išlaikytas 700 ar 900 serijos „Volvo“ universalas su papildomais „Hella“ arba „Cibie“ tolimųjų šviesų žibintais.
Ramiai važiuojant „V40 Cross Country“ automobiliu, degalų sąnaudų vidurkis nenukrito žemiau 10 l/100 km. Žinant, kad automobilis apautas dygliuotomis padangomis bei visais varančiaisiais ratais kapstosi per sniegu užklotą asfaltą, rezultatas, manau, nėra prastas. Dar šiek tiek sugrįšiu prie pavarų dėžės: pasirinkus „S“ (+/-) arba tiesiog mechaninį režimą šiek tiek erzino, kad norint perjungti į aukštesnę pavarą, svirtį reikia stumti nuo savęs. Juk šiais laikais tokie dalykai galėtų būti programuojami – nustatymuose užtektų pasirinkti, kad stumiant svirtį nuo savęs transmisija žemintų pavaras (ir atvirkščiai). Transmisijos valdymo svirtelės šiais laikais ne visada turi mechanines jungtis su pačiais agregatais, todėl tai – tikrai didelių išlaidų nereikalaujanti smulkmena. Su tokia mano nuomone sutiko ir instruktoriai, pažymėję, kad visgi šia „problema“ (iš tikrųjų tai – visiška smulkmena) skundžiasi pernelyg mažai vairuotojų.
Po visų pramogų ir vėl susėdome į naujutėlaičius „Volvo“ automobilius ir palikome ežerų apsuptą Kalį. Gili švediška žiema, tankiai išsidraikę ežerai bei kalvotas reljefas vakarėjančios saulės fone atrodė nepakartojamai. Pastebėjau vieną smulkmeną – ten taip gražu ne tik dėl gamtos ar gerokai atšiauresnių klimato sąlygų, bet ir dėl tikrų, žiemiškų kelių. Vidurio bei šiaurės Švedijos regionų keliuose nebarstoma druska. Esant minusinei temperatūrai lauke yra švaru, todėl vieną kartą per langą prabraukęs valytuvais su švariu priekiniu stiklu nuvažiavau apie 120 kilometrų. Jeigu švedai vairuotų ne taip atsargiai, o jų neatsakingumą valdžia stengtųsi kompensuoti barstydama tūkstančius tonų druskos, kažin ar būtų užtekę pilnai užpildyto langų apiplovimo bakelio.
 |
| Mato Buzelio nuotr./„Volvo V40 Cross Country“ |
Pakalbėkime ir apie pinigus. „V40 Cross Country“ – nepigus automobilis, tačiau konkurencingas. Lyginant su konkurentais iš „Audi“ bei BMW, tai – vienintelis automobilis, kurio pigiausia versija kainuoja mažiau nei 100 tūkst. Lt. „Volvo V40 Cross Country D2“ ekonomiška (3,8 l/100 km) 1,6 litro dyzeline jėgaine Lietuvoje kainuoja nuo 97,3 tūkst. Lt, o galingiausi T5 modeliai su visų varančiųjų ratų važiuokle kainuoja beveik nuo 122 tūkst. Lt.
Bet kuriuo atveju, mokėti tikrai yra už ką. Kaip parodo įvairūs tyrimai bei bandymai, švedai bene geriausiai žino, kaip turi būti gaminami saugūs automobiliai. Prisiminkite, tai už „ačiū“ nedalinama.
