Priklausomybė – tai kaip pavadėlis, kuris karts nuo karto užspaudžia gerklę ir vis grąžina ten, nuo ko žmogus esi priklausomas. Kažkam reikia iki 21 valandos gryžti namo ir atsiskaityti tėvams apie išdaigas mokykloje, kažkam reikia būtinai nubėgti iki kioskelio ir nusipirkti eilinį pakelį cigarečių, kažkam jau nuo septintos val. trūk plyš reikia susileisti rytinio alaus dozę. Mano priklausomybė tapo elektros rozetė.
Paprasčių paprasčiausia, į kurias kiekvieną rytą šimtai tūkstančių mūsų piliečių jungia virdulius rytinei arbatai arba kavai. Ir kokia gi čia tokia baisi priklausomybė, galite nusijuokti man tiesiai į akis. Juk Lietuva – bene geriausiai elektrifikuota šalis Rytų Europoje. Kažkada net veikiančią atomonę elektrinę nuosavą turėjo.
Vienu žodžiu – elektros netrūksta, rozečių pilna ant kiekvieno kampo – kokia čia dar gali būti problema, o tuo labiau priklausomybė, apie kurią reikia plačiajai publikai galvas kvaršinti?
Priklausomybė elektros tinklams atsirado tada, kai pagaliau į mano rankas pateko vienas iš retesnių automobilių Lietuvoje. Tiksliau – elektromobilių – „Mitsubishi i-MiEV“.
„Mitsubishi i-MiEV“ |
Iš pradžių buvo tiesiog smalsu – kaip jis, koks jis, kiek jis... Ir nors tai nebuvo pirmas kartas, kai teko vairuoti elektromobilį, tačiau naudotis juo kaip pagrindine transporto priemone – niekada iki šiol neteko.
Ir štai, mano kieme stovi raudonai-baltas gražuolis. Už šitą frazę Jeremy Clarksonas mane, matyt, į teismą paduotų, jeigu ją būtų užpatentavęs ir mokėtų skaityti lietuviškai. Mano laimei – frazė nepatentuota, o mano džiaugsmui – mažasis gražuolis, kurio išvaizda gerokai primena skruzdės ar laumžirgio galvą, visgi stovi mano kieme, pasiruošęs kiekvieną rytą vežti mano kūnelį į Vilniaus centrą, o po visų darbų – sugrąžinti namo.
Užduotis nėra labai sunki ir sudėtinga – maršrutas „namai – ofisas – namai“ viso labo 38 km. Na dar kokie 10-15 km darbo reikalais po Vilniaus centą. Taigi – automobiliui, kuris su vienu įkrovimu turėtų įveikti 150 km, tokie kasdieniniai atstumai turi būti vieni niekai.
„i-MiEV“ gamintojų deklaruojamas įveikiamas atstumas – 150 km, tačiau tai priklauso nuo oro salygų – žiemą ši atstumas gali sumažėti ir iki 80 km. Juk salono apšildymo sistema maitinama iš tų pačių akumuliatorių, kurie naudojami ir pagrindiniam varikliui, dar reiktų neužmiršti ir akumuliatorines baterijas alinantį šaltį.
Testo metu pasitaikė šilti ir sausi orai, todėl pagalbinių elektros naudotojų jungti neteko. Pirmas įspūdis buvo pritrenkiantis – nuvažiavus 35 km miesto režimu, ekranėlyje, kuris rodo įveikiamą atstumą, skaičiukai nuo 93 „rezervinių“ kilometrų pakilo iki 104 km. Net suabejojau, ar tai ne odometro parodymai. O gal leidžiantis nuo Ukmergės g. ar Narbuto gatvių kalvų, galima prigeneruoti stubuklingai daug energijos ir nuvažiuoti daugiau nei deklaruojamas atstumas?
„Mitsubishi i-MiEV“ |
Realybė pasirodė ne tokia įkvepianti. Taip, leidžiantis ilga nuokalne, variklis-generatorius regeneruoja stabdymo energiją į elektros, tačiau stebuklingas nuotolio didėjimas paaiškinamas greičiau ekonomišku vairavimo stiliumi, nei sugeneruojamos energijos kiekiu. Tai pasitvirtino palyginus kitų dienų nuvažiuotus realius kilometrus ir „rezervinius“, skaičiuojamus elektronikos.
Kartais ir 20 km pavykdavo įveikti sunaudojus 4 km numatytą energijos kiekį, o kartais elektroninis skaičiuoklis sukdavosi į neigiamą pusę lyg „paturbintas“ taksi skaitliukas. Testavimui skirto laiko pakako, kad priprasčiau per daug nekreipti dėmėsio į „rezervinių” kilometrų kiekį – iš įgytos patirties jau žinojau – protingai paskaičiavus dienos maršrutą, išgyventi tikrai nėra ko. Vienintelė sąlyga – bent jau kas antrą vakarą elektromobilį reiktų statyti kuo arčiau 220 V tinklo ir nepatingėti prijungti laidą akumuliatorių pakrovimui.
„i-MiEV“ pradėtas kurti 2006 metais, Japonijos rinkai. Gal tai ir paaiškina neįprastas elektromobilio proporcijas – jo ilgis ištįsęs iki 3475 mm. o plotis sudaro vos 1475 mm. Japonai visada garsėjo kompaktiškais automobiliais – juk laisvos vietos Tekančios Saulės šalyje tikrai nėra daug. Prieš pat elektromobilio testą teko apsilankyti Sicilijoje, ir savo kailiu įvertinti, kad mažas automobilis kartais yra ne tik būtinumas, bet net ir savotiška palaima. Juk siaurose gatvelėse ir ankštose stovėjimo aikštelėse laimi tie, kurie mažesni, rodydami nosis tiems, kuriems prasisukti pritrūksta vos keliolikos centimetrų.
„Mitsubishi i-MiEV“ |
„i-MiEV“ išorinius matmenis puikiai įvertinau ir važinėdamas Vilniaus gatvėmis, ieškodamas stovėjimo vietos Senamiestyje arba prie prekybos centrų. Net sugalvojau savotišką žaidimą – surasti vietą kuo arčiau įėjimo – juk lietuvaičiai, ypač mėgstantys didelius automobilius, nelabai rūpinasi juos tvarkingai ir pastatyti – todėl tarp dviejų, netvarkingai pastatytų automobilių, trečias nebetilptų, o štai „i-MiEV“ ten telpa puikiai.
Dar vienas aspektas, kuris elektromobilį daro patraukliu – tai vairavimo komfortas.
Atsisėdus prie vairo ir pasukus užvedimo raktelį, pasigirsta tik elektroninis signalas. Viskas! Jokios vibracijos, jokio burzgimo. Viskas paruošta važiavimui. Ir nuo pat pirmo elektros variklio sūkio, vairuotojas gali operuoti net 180 Nm sukimo momentu. 1111 kg sveriamčiam automobiliui – neblogas rezultatas!
Pagreitėjimas jeigu ir nėra į sėdynę spaudžiantis, tai mažų mažiausiai jis pakankamas, kad būtų galima žvitriai manevruoti miesto gatvėse ir saugiai persirikiuoti užmiesčio magistralėse. O jeigu visa tai vyksta tik švelniai šiurenant padangoms... Va kur pagrindinis elektromobilio privalumas prieš birbiančius, burzgiančius ir vibruojančius benzininius ar dyzelinius savo brolius. Aš sutinku, kad benzingalviams pusę „kaifo” ir sudaro vibracijos bei variklio sukeliamas garsas. Tačiau važiuoti tyloje – savas privalumas. Tą pagreitėjimą tyloje reikia patirti, kad teisingai įvertinti.
Dabar apie nemalonias elektromobilių puses. Visų pirma, tai jų įsigijimo kaina. Ji didelė. Bet koks lietuvaitis, paprašytas atiduoti 130000 Lt už A segmento (pavyzdžiui, „Toyota Aygo“) dydžio automobilį tik pirštu prie smilkinio pasukios. Juk už tą sumą, jau galima įsigyti naują D segmento atstovą (pvz., „Subaru Legacy“). Tai yra – gerokai didesnį ir erdvesnį. Juolab tokį, su kuriuo galima nuvažiuoti tūkstančius kilometrų! Važiuoti tol, kol pakeliui bus sutinkamos civilizuotam pasauliui jau įprastos degalinės.
„Mitsubishi i-MiEV“ |
Tad gal jau galima numoti ranka į visus, kurie bando šnekėti apie elektromobilius? Neskubėkite teisti tų, kurie atkakliai tobulina esamas ir kuria naujas technologijas.
Testavimo metu, 213 km nuvažiuota sunaudojant 30,17 kWh elektros energijos. Reiškia 100-ui km „i-MiEV“ sunaudodavo 14,16 kWh/100 km. Daug tai ar mažai? Kad būtų visiems aiškiau, paverskime kilovatvalandes į litus – 7,22 Lt/100 km mišriu režimu (60 proc. mieste ir 40 proc. užmiestyje). Dar kartą perskaičiavus pagal A95 benzino kainas (4,76 Lt/l), gauname, jog norint pasiekti tokią 100 km įveikimo kainą, jūsų automobilis turėtų vartoti tik ... 1,51 l/100 km. Eksploataciniai kaštai iki 100000 km, konkrečiai „i-MiEV“ elektromobiliui, sudarytų nepilnus 2000 Lt. (be salono oro filtrų ir stabdžių kaladėlių keitimo išlaidų). Rezultatas, verčiantis susimastyti...
Visi be išimties, testo metu, sėdę prie elektromobilio vairo ir važiavę bent kelis kilometrus, įvertinę mano jau minėtus elektromobilio teikiamus privalumus, puldavo skaičiuoti – kada gi tas automobilizacijos stebuklas atsipirks.
Atleiskite, gerbiami skaitytojai, už ironiją, tačiau – o kada „atsiperka“ benzininiai arba dyzeliniai automobiliai, naudojami asmeninėms reikmėms? Juk asmeniniam naudojimui perkami automobiliai pagal poreikius ir galimybes. Kas išgali, tas perka „Ferrari“ arba „Porsche“, kieno galimybės labiau ribotos, tas tenkinasi „tik 158000 km nuvažiavusiu „VW Golf“ iš Vokietijos, idealiame stovyje“. Ironiškai vystant temą, dar galima būtų paklausti, kas „greičiau atsiperka” – sedanas ar kupė, hečbekas ar universalas?
„Mitsubishi i-MiEV“ |
Tad, kodėl kalbai pasisukus apie elektromobilius, kertiniu klausimu tampa – kada elektromobilis atsipirks? Matyt todėl, kad vartotojai, patys sau, neteisingai pozicionuoja naująsias automobilizmo technologijas. Elektromobiliai, kol jų pardavimai neperkops tam tikros ribos ir jų savikaina nesumažės iki visiems priimtinos pardavimo kainos, negali būti apibūdinami kaip pigūs ir padėsiantys taupyti. Galbūt tam, kad naujosios technologijos pradėtų taupyti mūsų, kaip vartotojų, pinigus, mes patys turim iki jų užaugti?
Eilinis statistinis lietuvis ekologiją prisimena tik tada kai jo kaimynas, žiemą užvedęs savo kažkelintą šimtą tūkstančių važiuojantį dyzelinį variklį, jį šildo, atsukęs „plerpą“ statistiniam tiesiai į langus. Ir ekologija tuojau pat užmirštama tam pačiam eiliniam statistiniui užvedus savo „puikiai prižiūrėto ir mylėto“ plieninio „žirgelio“ jėgainę. Palikim ekologiją ir pasipostringavimus apie ją labiau sąmoningiems senutės Europos gyventojams.
Galėčiau daryti išvadą, jog kol kas elektromobiliai yra turtingųjų privilegija. Tų, kurie gali sau leisti nusipirkti ir kiekvieną dieną mėgautis elektromobilio teikiamais vairavimo malonumais. Būdami tikrais lietuviais, galim netgi dusti iš pavydo, kai sąmoningos kaimyninių šalių vyriausybės visokiausiais būdais skatina elektromobilių įsigijimą ir naudojimą – mokesčiais, subsidijomis, patogiomis infrastruktūros plėtotės programomis. Mūsų šalyje situacija – kiek kita, tad telieka skaičiuoti, kada elektromobilis „atsipirks“.
Visus „Mitsubishi i-MiEV“ techninius duomenis galite rasti Autoplius.lt Naujų automobilių kataloge.