...bet kurį!
Atvykusi į blizgantį „Honda“ saloną, nustembu pati savimi: nesvarbu, kokį modelį gausiu, svarbu tik, kad tai - motociklas. Tačiau faktas, kad gaunu naujutėlaitį, prieš kelias savaites įregistruotą ir nuriedėjusį tik 200 km motociklą – nustebina ne ką mažiau. Tiesa, kai iš salono – tada tai yra normalu. Tačiau ne taip jau ir įprasta.
Sakote, automatinė pavarų dėžė? Mintyse juokiuosi: gerai, tinka! Nors neįsivaizduoju, ką tai reiškia, drąsiai priimu sąlyginę naujovę. Ir – išriedu nuo salono plytelių į lauką. Pojūtis iš karto kalba apie esmę: jaučiuosi puikiai, net jeigu šviežutėlis ir dar nepažintas modelis dabar yra tik mano atsakomybė. Ir ne šiaip pasivažinėti. O dalyvauti „Mototurizmo sprinte“, kur nestokojama azarto!
Tiesa, vykau į saloną be išankstinio nusistatymo. Neklausdama kitų nuomonės, neanalizuodama parametrų ir skaičiukų. Taip savo patirtį parašau tuščiame, švariame popieriaus lape, įspūdžiai būna gryni ir gaivūs.
„Ooops!“ merginų komandoje
Kadangi pasiūlymas buvo netikėtas, nebespėjau suburti ir savo komandos „Temperatūra“. Tad greituoju būdu peržiūriu ilgą dalyvių sąrašą – norinčių „madingai keliauti po Lietuvą“, šį kartą – Vilniaus apylinkes – jau virš 300! Na ir įsivažiavo reikalas! Pamenu, kai pradėjau aktyviai važinėti motociklu, panašiais renginiais net neskambėjo... Vyko gal tik enduristų idėjos, pasislėpusios giliai forumuose ir miškuose.
Žvilgsnis užkliūna už „Motociklininkės Lietuva“ merginų vardų - nedelsdama skambinu. Paaiškėja, kad jų komandoje dar yra laisva vieta. Nors tik kelias merginas žinau iš matymo ir komandos gerai nepažįstu, tai ne kliūtis šauniai nuotaikai – ryte nevėluodama užsipilu degalų (radau, kur tas bakas slepiasi), užtraukiu rankinį (yra ir toks!) ir pačiu laiku prisistatau.
Na, o Sprinte mes lėkėme... ne tik stilingai, bet ir žavingai! Merginos gerai valdo motociklus (ir greitkeliuose, ir posūkiuose, ir pasiklydus žvyru, smėliuku), bet taip pat nestokoja emocijų. Prie šviesoforų suklega balsai, švyti šysenos, o iš po šalmų stikliukų žvelgia dailių blakstienų akys. Ir nors per 4 laiko normos valandas mažai taškų aplankėme, tačiau važiavome!
Tiesa, merginos kažkodėl nusprendė, kad turime aplankyti pačius tolimiausius objektus iš galimų... Kokią vietą ir ar ją užėmėme? Visiškai nesvarbu! Svarbiausia, kad su šiomis žavingomis damomis liūdna nebuvo!
Motociklas didmiesčių gyventojams (-oms)
Tarp susidomėjusių žvilgsnių ir klausimų apie šią, „Honda NC750X“, nuskamba ir „Tai pardavei JAWA?“. Išpučiu akis ir pavaizduoju užsigavusią! Ar gi įmanomas toks klausimas? Ne, mąstau, JAWA yra neliečiama. Bet aš, štai, galiu nesijaudinti ir atvažiuoti su bet kokia nauja idėja - ne tik JAWA, bet ir „Honda“ automatu. Tiesą sakant, bet kuo - kad tik tai „vežtų“, o aš galėčiau važiuoti!
„O tai hard enduro kaip?“ – išgirstu vėl. Aha - užsižiūriu į tolį ir nutęsiu žodžius - tai jau kita kalba... (nekalbant apie tai, kad renginio formatas - „come‘on, mes juk Turizmo Sprinte!”), Hardo ilgiuosi visada. Kietas, aštrus, reiklus – jis, galima sakyti, yra mano charakteris. Tobulas jausmas ir būtinybė dabar, o kliūtys, veiksmas ir gamta - kaip oras ir vanduo.
Bet grįžtu prie „Hondos“... Ji atrodo it paukštis žvelgiant iš šalies, ir jaučiasi kaip švelnumo įsikūnijimas valdant. Galbūt kas antras vyras nepripažins, kad jam ji patinka arba jos iš tiesų nemėgs - nes ji stokoja aštrumo. Jos nepadraskysi, bet ji suteikia kitus pojūčius. Čia yra užtikrintas „komfortas“: duslus motoras, patogi sėdėsena, jautrūs ir protingi (ABS) stabdžiai ir, žinoma, tas įdomus jausmas, kai nereikia sukti galvos dėl pavaros.
Ši „Honda“ yra moteriška. Net jeigu jos pavadinimas neapsiverčia ištarti - skaičių ir raidžių kratiniai man niekada nebuvo „sexy“. Tačiau ji yra ir pakankamai stipri, kad neleistų su ja elgtis aštriai ar per grubiai.
Tai motociklas didmiesčių gyventojams - norintiems negalvoti bent apie „bėgius“, kai nardai ir bandai išgyventi spūstyse. Ir norintiems galios, nes motoroleris tokio pojūčio niekada nesuteiks. Užlipti, apžergti, valdyti motociklą ar „įsėsti“ į ir švilpti pavėjui su cigariuke lūpose su „pyrda“? Abu kerintys, bet nesuderinami variantai. Tad šis – puikus, galingas „gatvinis“ su motorolerio (t.y. be sankabos) privalumais!
Parašyti savo istoriją
Aplinkui sukiojęsi „Mototurizmo sprinto“ dalyviai stebėjosi, kad „NC750X“ turi didelę daiktadėžę (telpa net šalmas), o bakas, esantis po keleivio sėdyne, talpina 14 litrų. Tiesa, 220 kg svoris, pripažinsiu, visai nesijaučia - į posūkius guldyti yra labai malonu. Ir, daugeliui tai turbūt yra svarbiausia, - ji puikiai traukia, t.y. lekia išsyk tik „atsukus“.
Ir net jeigu „Honda“ teigia, kad šio motociklo yra „paklusni, ilgoms kelionėms tinkanti pakaba ir išskirtinis avantiūriškas stilius“, nuogas modelis be „spoilerių“ (su galima įprasta sankaba) yra dailesnis, proporcingesnių formų ir aiškesnių linijų. Na, bet japonai yra japonai: jų nūdienos dizainas skiriasi nuo europiečių ar amerikiečių: čia dominuoja aštrios, agresyvios, arba pernelyg pasikartojančios ir nugludintos formos (arba visko kratinys). Tačiau jie taip pat dažniausiai pirmauja techninių parametrų lenktynėse.
„Honda“ motociklai, seni ir gerbiami vilkai rinkoje, yra legenda. Dėl klasikos „CB“, „endurkės“ „Africa Twin“, sportinio tipo „CBR“.
Naujiena (na gerai, sąlyginė, nes šiandien jau 2016-ieji) - automatinė pavarų dėžė - buvo pristatyta 2012-aisiais. Iki šiol „NC750X“, kaip teigia gamintojai, „mėgavosi nuolat augančiu populiarumu ir visada būdavo tarp 10-ies geriausiai parduodamų motociklų Europoje“. Puiku. Tačiau šis modelis dar turi nuvažiuoti ilgą kelią, kad įgytų pasitikėjimą ir sukurtų savo legendą. Ar bent jau istoriją.
