Vienas tokių konstruktorių – panevėžietis Ramūnas Taločka, savo rankomis pagaminęs „Custom“ stiliaus motociklą ir pavadinęs jį intriguojančiu pavadinimu – „Punisher“. Lietuviškai – „Baudėjas“. Kaip gimė šis motociklas ir ką juo gatvėse ketina bausti šis auksarankis motociklininkas?
– Ramūnai, papasakokite, kokį modelį naudojote kaip bazę Jūsų kūriniui?
– Šiam motociklui kurti panaudotas „Suzuki VZR 1800“ modelis, turintis 1,8 litro darbo tūrio variklį. Jo paieškos užėmė daug laiko, nes ieškojau šiek tiek daužto motociklo. Taip pigiau. Gerą pirkti ir perdarinėti neapsimoka finansiškai, išauga kaina, nes šis modelis yra ne toks jau pigus.
Ieškojau jo ilgai ir visur, net Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten šis modelis populiarus, žmonės tokiais motociklais dalyvauja traukos („drag“) lenktynėse, ant jo galima lengvai sumontuoti turbiną. Galų gale, šį modelį nusipirkau ne iš amerikiečio, bet iš vilniečio.
Pagrindinis argumentas, lėmęs apsisprendimą pirkti būtent šį modelį – jo galingumas. Mėgstu greitį. Modelis atrodo didelis, platus, turi galingą variklį, išvystantį 92-jų kilovatų galią. Lekia tikrai greitai.
Ateityje galbūt dar įdėsiu „Power Commander“ – sistemą, kuri reguliuoja įpurškimą. Aišku, tuomet reikės važiuoti reguliuoti ant „Dyno“ stendo. Tačiau kol kas to neplanuoju. Pasivažinėsiu kurį laiką, o kai esamos galios jau bus per mažai, tada spręsiu.
– Kas liko originalu, o kas kurta paties rankomis?
– Pakeitimų labai daug. Bakas gamintas mano paties, ratas irgi mano platintas, galinis sparnas, duslintuvų išlankstymai. Viskas yra kurta.
Lengviau pasakyti, kas likę originalu. Standartinis liko variklis, priekinė šakė ir dalis priekinio rėmo iki variklio vidurio. Daugiau viskas mano yra perdaryta. Viskas kokybiškai suvirinta, nes nemėgstu netvarkos.
Galų gale, tai yra motociklas ir viskas turi būti padaryta tiksliai, kad nebūtų nelaimių. Ar aš važinėsiu, ar kažkas nusipirks, bet motociklas turi būti saugus.
– Kiek laiko truko kūrybos darbai?
– Kadangi tai mano hobis ir aš motociklais gyvenu jau ilgai, tai prie šio modelio praleidau du sezonus. Tačiau tai nebuvo kasdienis sėdėjimas garaže ir jo kūrimas. Tiesiog tam skyriau savo laisvą laiką, kai kada žiemą ir patinginiaudavau. Draugai net juokėsi, kada aš jį pagaliau pabaigsiu.
Norėjau padaryti išvaizdų, išskirtinį, vienetinį modelį visame pasaulyje.
Galiu pasakyti, kad motociklo kūrimas – tai ne dulkių nuvalymas ar musių nuplovimas nuo kėbulo. Viską reikia daryti gražiai, kruopščiai ir tai užima laiko. Norėjau padaryti išvaizdų, išskirtinį, vienetinį modelį visame pasaulyje.
Visus metalo virinimo darbus atlikau pats, dizainą kūriau irgi aš. Paruošimo dažymui darbus atliko ir motociklą nudažė draugas Tomas (Šakalas) iš Kauno. Teko nemažai pažaisti su specialiais dažais. Aerografiją ant kėbulo piešė visiems panevėžiečiams gerai žinomas šio amato meistras Andrijus Laisonas.
– Minėjote, kad dar yra ir nebaigtų darbų. Kokie jie?
– Galima sakyti, kad liko tik priekinis žibintas. Kadangi tokius dalykus siunčiuosi iš užsienio, tai iki Lietuvos jie keliauja ilgokai. Bus gražus žibintas su „Bi-Xenon“ sistema.
– Kas asmeniškai jums buvo sunkiausia kuriant šį motociklą, galima sakyti, meno kūrinį?
– Vienas sunkiausių dalykų buvo padaryti degalų baką. Originalaus modelio bakas yra visai kitoks. Jis netgi stovi ne taip arti pačių šakių. Visa sėdėjimo bazė yra atitraukta atgal.
Baką teko ne kartą pergaminti, nes vis būdavo kažkokių trūkumų ir vis man kažkas nepatikdavo bendroje motociklo išvaizdoje.
Teko šiek tiek perdaryti rėmą, kad priderinčiau tokį baką, kokio norėjau. Jo gaminimo procesas irgi įdomus.
Baką teko ne kartą perdaryti, nes vis būdavo kažkokių trūkumų ir vis man kažkas nepatikdavo bendroje motociklo išvaizdoje. Norėjosi, kad viskas būtų atlikta tiksliai, simetriškai, kokybiškai ir kad gerai atrodytų.
Vėliau pirkau medžiagą, kuri sandarina baką. Tuomet pyliau vandenį, išbandžiau jį slėgiu ir įsitikinau, kad bakas sandarus.
Atrodo, kad bakas nedidelis, bet jame telpa 14 litrų degalų. Po baku yra laidai, visa oro sistema ir, esant reikalui, baką galima lengvai nuimti.
Taip pat platinau galinį ratą. Taikiau jį pagal padangą. Padangos plotis – 300 milimetrų. 18 colių diametro.
Norint dėti dar platesnį ratą, reikėtų perdarinėti kardaninę pavarą. Manau, kad užteks ir 300 mm pločio. Labai platus ratas irgi nėra gerai. Motociklą mėto provėžose. Padanga nepigi ir, beje, greitai dylanti.
– Taip pat įdomus sprendimas – reguliuojamo aukščio bei kietumo pneumatinė pakaba. Kaip kilo mintis ją sumontuoti į motociklą?
– Tai nėra pigus dalykas, bet dabar kai kurie motociklai tokius dalykus jau turi. O mintis kilo iš kalbų, kuomet visi sako, kad sužemintas motociklas atrodo gražiai.
Gerai atrodo palei pat ratą einantis galinis sparnas. Taip ir sugalvojau įdėti kompresorių ir orinį amortizatorių, kad, nuvažiavęs kurs nors į „Bike Show“, galėčiau motociklą žiūrovams parodyti „nuleistą“ ant žemės.
– O kaip pavyko užregistruoti motociklą, kaip žiūrima į tokius motociklus techninės apžiūros punktuose?
– Motociklas yra registruotas, bet šiuo metu jo registracija sustabdyta dėl to, kad daug laiko užėmė jo kūrimas. Aš jį jau pirkau registruotą. Dėl visų modifikacijų tikrai nėra jokio blogumo – visus techninius reikalavimus jis atitiks. Aš jau motociklą išbandžiau gatvėje. Su juo viskas tvarkoje.
– Kada šį „Baudėją“ bus galima pamatyti mieste?
– Na, kovo mėnesį dar gal ne, bet balandį su juo jau tikrai išvažiuosiu. Net jei priekinis žibintas ir neatkeliaus, uždėsiu seną, kad šviestų, ir jau bus galima važiuoti.
Šią vasarą, šį sezoną jau tikrai „Punisher“ savo garsu drebins Panevėžio gatves ir baus tuos, kurie norės su juo „pasimatuoti“.
– Ar yra planų vėliau šį motociklą parduoti, ar ketinate jį pasilikti sau? Gal netgi jau yra norinčių „Baudėją“ įsigyti?
– Minčių kyla įvairių. Iš tikrųjų norėčiau vien tik motociklų kūrimu ir užsiiminėti. Tačiau toks motociklas – ne lietuvių rinkai. Tame pačiame „feisbuke“ mano darbus mato draugai Airijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Estijoje. Rašo ir draugų draugai iš užsienio.
Prieš kelias dienas „Punisher“ nuotraukas buvau įdėjęs į šio modelio „Suzuki“ puslapį „feisbuke“, tai sulaukiau „like“ ir pagyrų iš viso pasaulio – nuo Meksikos iki Kinijos.
Visi susidomėję, nes šio modelio originalas ir dabartinis mano kūrinys yra skirtingi kaip diena ir naktis.
Net į „Suzuki“ saloną esu nusiuntęs nuotrauką, tai darbuotojai nepažino savo modelio. Kai pasakiau, kad pažiūrėtų į variklį, tik tuomet jie suprato, koks motociklas tapo donoru „Baudėjui“.
