Nereikėtų pamiršti ir to, kad XX a. pradžioje nebuvo tokios konkrečiai apibrėžtos Lietuvos teritorijos, kokią išsikovojome ir turime šiandien.
1908 metais kompanija garsių Rusijos automobilininkų (kam įdomu, A.P.Nagelis; V.A.Lebedevas; A.I.Efronas ir viena dama, patyrusi automobilininkė) susiruošė į kelionę automobiliu „Brasier“ su 6 cilindrų 24-30 HP varikliu, maršrutu Peterburgas-Paryžius-Venecija-Peterburgas.
Vienas kelionės dalyvių savo prisiminimuose apie kelionę rašė: „Kelionės maršrutas ...net mūsų laikais, kai mes pripratome prie didelių skaičių, negali būti laikomas paprastu; tiesa, pasivažinėjimas į Paryžių nieko jau nebestebina; kelionė iš Paryžiaus į Nicą ir net į Veneciją – dar labiau „pasivažinėjimas“, o grįžimas iš Venecijos per Austriją į Rusiją užduotis nesudėtinga; ...nepamirštant, kad visa kelionė atlikta be šoferio, pačiu paprasčiausiu miesto automobiliu, neperdarytu specialiai prieš kelionę.“ Perskaitęs šią citatą norėčiau priminti, kad kalbame apie 1908 metus, o ne apie 2008 metus.
Keliauninkų komanda iš Peterburgo išvyko 1908 m. rugpjūčio 24 d. ir sėkmingai, be jokių išskirtinių įspūdžių, pasiekė Rygą. Ten pabendravo su vietiniais automobilininkais ir pailsėję leidosi į kelionę. Pravažiavus Mitavą (Jelgavą) 15-20 varstų (1 varstas – 1066,8 m) kelias buvo prastas, o toliau tapo geresnis ir juo važiuoti buvo galima greičiau.
Šiauliuose puolė vabzdžiai
„Staiga erdvioje lygumoje priekyje pasirodė automobilis atlekiantis į mus dideliu greičiu. Susitikę mes sustojome. Paaiškėjo, kad tai Jo Didenybės Imperatoriaus vairuotojas Kergesas, grįžtantis nuo sienos su galingu „Mercedes“, – prisiminė keliautojai. Pabendravę ir gavę patikinimą, kad priešakyje kelias yra geras, su draugiškais linkėjimais išsiskyrė ir artėjant sutemoms, pasiekę Šiaulius, apsistojo nakvynei:
„Miestas pasirodė didesnis nei mes galvojome, jame apie 25 tūkstančius žydų ir neblogas viešbutis, kuriame mes ir apsistojome. Su gailesčiu tenka prisipažinti, kad naujas ir švarus viešbutis nebuvo geriausia ir patogiausia vieta nakvynei; didžiuliai pulkai vabzdžių taip atakavo mus, kad tik prašvitus mes jau buvome ant kojų ir skubiai atsisveikinę su mielais, truputį nustebusiais savininkais, išvykome.
...greitai lėkėme geru, tuščiu keliu, pravažiavome Tauragę, paskutinę gyvenvietę ir su jauduliu artėjome prie sienos. Realybė viršijo mūsų lūkesčius. Pasienis tiesiog kelyje, nei tilto, nei griovio, nei tvorų; tik ištiesta skersai kelio grandinė reiškė, kad už jos jau Vokietija.“
Tuo metu tai buvo Plekšnių perėjimo punktas.
Daugiau kaip mėnesį važinėję po Europą keliautojai spalio pirmomis dienomis vėl grįžo į tą patį Vokietijos-Rusijos sienos perėjimo punktą Plekšniuose, kuriame atlikę pirminius pasienio formalumus buvo įleisti į Rusiją ir nusiųsti, lydimi ginkluoto kareivio, į Tauragės muitinę užbaigti procedūrų.
Procedūros užtruko ir jau sutemus jie išvažiavo iš Tauragės į Šiaulius: „Reikėjo važiuoti pirmyn, nes Tauragėje nakvoti nebuvo kur. Mes nusprendėme atsiduoti vabzdžių suėdimui Šiauliuose ir visiškoje tamsoje, senai reikalaujančiu remonto keliu, važiavome toliau.“ Vairuotojas spaudė „gazo“ pedalą norėdamas kuo greičiau pasiekti Šiaulius, bet duobėtas kelias važiuoti visu greičiu neleido, o gal taip tik atrodė dėl tamsos ir pasivažinėjus gerais Europos keliais.
Jau po vidurnakčio keliautojai pasiekė Šiaulius ir nesunkiai rado viešbutį: „Kambarius mums davė tuos pačius, bet visuotiniam nustebimui vabzdžių nebebuvo. Tarp kitko, gal mes per visą kelionę taip prisisiurbėme benzino kvapo, dulkių, kad vabzdžiams nebekėlėme jokio gastronominio susidomėjimo. Mūsų išvažiavimas iš viešbučio atrodo surinko pusę miesto gyventojų.“
Taip smagiai keliautojai paliko Šiaulius ir važiuojant link Mitavos kelionės malonumą gadino tik daugybė vežimų ir balagolų, kurių arkliai baidėsi. „Tačiau arklių savininkai į šį faktą reagavo ramiai, nes automobiliai iš Rygos čia pravažiuoja dažnai. Yra žinoma, kad arklių išgąstis daug mažiau pavojingas už jų važnyčiotojų išgąstį.“
Keliai Lietuvoje 1908 m. (ne)buvo puikūs
Perskaičius šį trumpą tekstą susidaro įspūdis, kad 1908 metais keliai Lietuvoje buvo puikūs. Tikrovė buvo kitokia. Mitavos-Šiaulių-Tauragės kelias, kartais vadintas plentu (šosse, rus.), buvo geriausias ir labiausiai prižiūrimas kelias. Dar 1896 metais Rusijos susisiekimo ministerija šio kelio viršininkui nupirko automobilį, kuriuo jis periodiškai važiuodavo tikrinti kelio būklę. Visi kiti Lietuvos keliai buvo tiesiog gruntiniai, be jokios specialios dangos. Pavasarį ir rudenį jie daugelyje vietų tapdavo nepravažiuojami net arklių traukiamiems vežimams.
1908 metų keliautojų važiavimas pirmyn ir atgal per Lietuvą buvo sėkmingas ir paliko jiems ne pačius blogiausius prisiminimus. Praėjus keturiems metams Lietuvos keliais vyko gerokai rimtesnis pasivažinėjimas automobiliais.
44 automobilių kolona
1912 metais Rusijos karo ministerija organizavo lengvųjų automobilių bandomąjį važiavimą, norėdama atrinkti labiausiai tinkamus Rusijos kariuomenei automobilius. Dalyvavo 44 automobiliai, lydimi kelių sunkvežimių. Bandomojo važiavimo maršrutas ėjo per dabartinės Lietuvos teritoriją, o tada per Vilniaus ir Kauno gubernijas: nuo Daugpilio per Uteną, Vilnių, Kauną link Gardino ir toliau. Bendras bandomojo maršruto ilgis 3040 kilometrų.
Startas duotas 1912 m. gegužės 24 d. Peterburge Marso lauke. Gegužės 26 d. bandomojo važiavimo dalyviai turėjo įveikti etapą Daugpilis-Utena-Vilnius, 28 d. etapą Vilnius-Kaunas ir 29 d. Kaunas-Gardinas. Bandomojo važiavimo ataskaitoje visi etapai daugiau ar mažiau buvo aprašyti.
Iš Daugpilio dalyviai išvažiavo 7 val. ryto. Geru keliu greitai, suprantama pagal tų laikų keliavimą, apie 10 val. pasiekė Uteną. Papusryčiavo. 11 val. tęsė kelionę toliau. Važiavimo vadovas, generolas-leitenantas Dobryšinas, nusprendė važiuoti ne pagrindiniu keliu, o trumpesniu vietiniais kaimo keliukais. Tam, kad nepasiklystų, pasiėmė kaip vedlį vietinį gyventoją Liepillo, kuris dalyvių koloną lydėjo iki Molėtų:
„Kelias visą laiką smėlėtas, su staigiais posūkiais, nusileidimais ir pakilimais iki 12 laipsnių, automobilių važiavimui sunkus, bet kraštovaizdis labai vaizdingas. Kelias daro tokius didelius vingius, kad kartais važiavome Vilniaus gubernija, o kartais Kauno. Vietinės valdžios dėka keliai buvo iš anksto sutvarkyti ir kolona galėjo judėti be didelių sunkumų.“
Pagrindinė dalyvių kolona Vilnių pasiekė 6 val. vakaro, išskyrus kelis automobilius, kurie dėl nedidelių gedimų užtruko kelyje ir prasidėjus smarkiai liūčiai į Vilnių atvažiavo tik vėlai naktį.
Išvaikė publiką
Bandomojo važiavimo dalyvius Vilnius sutiko keistai. Atvažiuojančius pasitikti susirinkusią publiką miesto policmeisteris išvaikė, o ji ketino dalyviams parodyti dėmesį ir pasigrožėti automobiliais. Gegužės 27 d. buvo skirta poilsiui Vilniuje.
Automobiliai nakvojo kareivinėse. Ryte buvo gautas pranešimas: „...besivejantis koloną nuo Lugos miesto sunkvežimis „Mulage“ už Utenos pakliuvo į audrą ir liūtį, kuri taip sugadino kelią, kad sunkvežimis molyje ir smėlyje įklimpo iki kėbulo, o bandydamas išsikrapštyti sugadino variklį ir buvo priverstas atsisakyti tolimesnio dalyvavimo bandomajame važiavime.“
Matome, užtenka vienos smarkios liūtis ir kelio nebelieka, jis tampa nepravažiuojamas.
Dalyviai po poilsio dienos Vilniuje gegužės 28 d. 8 val. ryto išvažiavo į 122 varstų ilgio etapą Vilnius-Kaunas. Kelio tarp Vilniaus ir Kauno nebuvo. Važiavimui buvo dvi galimybės: dešiniuoju Neries krantu per Maišiagalą, Čiobiškį, Jonavą ir kairiuoju krantu per Trakus, Židimir (dabar – Žiežmariai), Rumšiškes. Peterburge priimti sprendimą galimybių nebuvo, nes žinių apie tuos kelius neturėta. Jau atvažiavus į Vilnių atlikta apklausa. Paaiškėjo, kad važiuoti kairiąja Neries upės puse automobiliams beveik neįmanoma dėl labai prastų kelių. Nuspręsta važiuoti per Maišiagalą.
Nuo Vilniaus iki Maišiagalos kelias geras. Nors žemėlapiuose tolimesnis kelias pažymėtas kaip kaip antros rūšies transportinis, realybėje buvo paprastas, smėlėtas lauko kelias su giliomis provėžomis ir duobėmis. Dieną prieš praėjusios liūties dėka kelio paviršius kiek sukietėjo ir automobiliai galėjo važiuoti, bet vietomis smėlis buvo toks gilus, kad judėti į priekį galima tik pirma pavara.
Vietovė vaizdinga, kalvota, kelias dažnai priartėja prie Neries. 67 varstai nuo Vilniaus prie p. Pimonovo dvaro „Ostrovok“ kolona keltu turėjo persikelti į kitą Neries krantą. Pradžioje pabandyta kelti iš karto du automobilius, tačiau tai pasirodė per daug rizikinga.
Nuspręsta kelti po vieną, kas užtrukdavo 7-8 minutes, gana dažnai automobilių kėlimas sustodavo dėl upe plukdomų sielių. Todėl visas procesas išsitempė iki vakaro. Kairiame krante, išvažiuojant iš kelto, buvo staigus smėlėtas pakilimas, kurį automobiliai galėjo įveikti tik padedami žmonių. Už 1,5 varsto nuo perkėlos kelias daro staigų posūkį į dešinę, nuo ten prasidėjo gilūs smėlynai, kuriuose sunkesni automobiliai užsikasdavo iki kėbulo. Norint juos išvaduoti reikėjo kasti smėlį, dėti po ratais lentas ir medžių šakas. Nors ši kelio atkarpa siekė vos 100 metrų, jos pravažiavimui sugaišta daug laiko ir įdėta daug pastangų.
Toliau kelias buvo ne ką geresnis – priešmolis susimaišęs su smėliu, vietomis vėl gilus smėlis. Bandomojo važiavimo dalyviai, nebenorėdami klimpti ir kapstytis smėlyje, sunkiai pravažiuojamas vietas bandė apvažiuoti, kirto pakelės krūmus ir net medžius. Pasiekus Tartakų (dabar – Tartokų km. Kaišiadorių raj.) kaimą paaiškėjo nauja kliūtis – gležnas, pakabinamos konstrukcijos tiltas per Lubiankos upelį, o už jo staigus, smėlėtas 10 laipsnių pakilimas į kalną.
Nei vienas automobilis savo jėgomis į kalną neįvažiavo. Tam, kad pasiektų kalno viršūnę, prie priekinio automobilių tilto rišama ilga virvė, į kurią „įsikinkę“ kareiviai ir karininkai draugiškai žingsnis po žingsnio traukė automobilius. Sunkių automobilių tempimui žmonių jėgos neužteko, reikėjo į pagalbą pasitelkti arklius.
Kelias virsdavo purvo kanalais
Likusi iki Kauno kelio dalis buvo dar įdomesnė. Vietomis jis visiškai dingdavo, reikėjo važiuoti per pilnus purvo kanalus ir griovius, automobiliai klimpo, kasėsi, iš duobių išvažiuodavo atbuli, traukė vienas kitą. Kolona išsibarstė, kiekvienas vairuotojas ieškojo lygesnės ir sausesnės vietos pravažiavimui. Aplipę purvu, išvargę automobilininkai vis tiek judėjo pirmyn pagal maršrutą, duotą Vilniaus karo apygardos štabo.
Vietinė policija pasirodė tik prie Jonavos, kai kolona išvažiavo į plentą, dalis automobilių pasiklydo ir Kauną pasiekė tik paryčiais. Kauno garnizonas surengė sutiktuves, pakvietė važiavimo dalyvius į gimnastikos draugijos patalpas, kur surengė pietus.
Divizijos viršininkas, generolas-leitenantas Šeideman, išgirdęs su kokiais sunkumais susidūrė važiavimo dalyviai, pareiškė, kad jam yra žinomi gerai pravažiuojami keliai kairiąja Neries puse. Ir, jeigu jam būtų aiškiai ir laiku nurodyta, jis būtų išsiuntęs motociklininkus, kurie būtų sutikę koloną ir palydėję iki Kauno.
Kelionė link Gardino
Dėl praėjusią dieną labai sunkaus ir užsitęsusio etapo Vilnius-Kaunas važiavimo vadovas, generolas-leitenantas Dobryšinas, automobilius suskirstė į dvi grupes. Pirma grupė iš Kauno išvažiavo 10 val., o antra – 12 val. Pravažiavę miestą, pontoniniu tiltu automobiliai pasiekė kitą Nemuno pusę ir pasuko link Gardino.
Kelias buvo geras. Birštone padaryta pusiaudienio pertrauka, padalinta į dvi grupes prie kelto per Nemuną kolona vėl susijungė į vieną. Puikus keltas, pavadinimu „Samoliot“ (liet., Lėktuvas), per 4 min. kėlė po du automobilius. Kelyje nuo Kauno iki Gardino teko net keturis kartus pervažiuoti per Nemuną – vieną kartą keltu ir tris kartus tiltais.