Nors modelis pradinukui yra puikiai subalansuotas. Pradinukui reikia street. Tokias tiesas jums išdėstys ir šalmo broliai internetiniuose forumuose ir grupėse apie motociklizmą. Nesutinku, bet tai ne šio teksto tema.
Vardui 120 metų
Jeigu būtų surengtas žaibo klausimų turnyras ir jūsų paklaustų, kokį amerikietišką motociklą žinote, duodu atimti savo vairuotojo pažymėjimą, kad didžioji daugumą atsakytų – harlis. Jis sugebėjo sukurti legendą. Laisvė, odinė striukė, Route 66 ir harlis... O tos legendos šešėlyje ramiai tūno „Indian“.
Pirmieji motociklai iš gamyklos Springfilde išriedėjo dar 1901-aisiais. Taigi skaičiuojame. Gamintojui jau 120 metų. 1911 metais „Indian“. buvo motociklų gamintojas Nr. 1 pasaulyje. Visgi po pusšimčio metų, 1953-iaisiais, kompanija bankrutavo.
Buvo keletas nesėkmingų bandymų ją atgaivinti, tačiau pastatyti ant kojų įmonę 2011 metais sugebėjo tik „Polaris“. Per pora metų gamyklos pajėgumai iš Springfildo buvo perkelti į Minesotą ir Ajovą, o 2013-aisiais rinkai buvo pasiūlyti ir nauji „Indian“ modeliai. Tikri vintažiniai čioperiai, į XXI amžių perkelti iš 1950-ųjų. Gal sugrįžimui taktika ir buvo pasirinkta teisinga – nostalgija seniesiems indėnams bei žaidimas pirkėjų emocijomis. Panašu, kad tokie sprendimai pasiteisino.
Visgi mados motociklizme keičiasi. Vadinamųjų sportbike (britvų) kategorija baigia išnykti arba motociklai gaminami labiau trasai, o ne kaip buvo įprasta praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais, kasdieniniam naudojimui. Viršų dabar ima nuotykių (adventure), gatvės (street) motociklai ir, žinoma, įvairiausi stilinguoliai.
Prieš dvejus metus, nes 2020-aisiais paroda nevyko, vaikštant po EICMA parodą Milane, kiekvieno gamintojo stende buvo galima atrasti motociklų, kurie gali tapti ne tiek transporto priemone, kiek stilingo žmogaus aksesuaru. „Indian“ strategai pasuko dar drąsesniu keliu. Mes pažiūrėjome, ko tokios ambicijos vertos.
Iš trasos - į gatvę
„Indian FTR1200“. Motociklas, menantis laikus, kai „Indian“ karaliavo lenktynėse. Tai užkoduota ir modelio pavadinime – FTR – flat track racer. Tokios motociklų lenktynės buvo be proto populiarios JAV iki 1980-ųjų, tačiau vėliau sirgaliai nuo jų nusisuko, nes populiarėjo motokrosas, vis didesnį tiek trasose, tiek pritraukiant žiūrovų susidomėjimą, išvystė ir MOTO GP.
Kaip vykdavo flat track lenktynės? Motociklininkai startuodavo visi krūvoje ant suplūkto žvyro trasos. Jos ilgis dažniausiai būdavo mylia. Kadangi trasa būdavo lyg bėgimo takeliai stadionuose – tiesioji – posūkis – tiesioji – posūkis, startavę motociklininkai pasiekdavo maždaug 120 mylių per valandą greitį (jau matote panašumų su FTR1200?), tuomet atlikdavo posūkį į kairę, žemindami pavaras stabdydavo galiniu stabdžiu, nes priekinio tiesiog nebūdavo ir remdavosi kaire koja. Ir taip ratas po rato.
Motociklai šiose lenktynėse negalėjo būti galingesni nei 750 kub. cm, o svoris negalėjo viršyti 136 kg! Būtent tuomet, kai „Indian“ atiteko „Polaris“ kompanijai, buvo nuspręsta atgaivinti šią lenktyninę produkciją.
Gamyklinė komanda lenktynėse pasirodė 2016-aisiais, o 2017, 2018 metais tapo čempionais. Tad įkvėpti puikaus sportinio rezultato, „Indian“ savininkai nusprendė kažką panašaus pasiūlyti ne tik lenktynininkams, bet ir paprastiems mirtingiesiems. Maždaug tokia yra FTR atsiradimo istorija. Panašumų į savo brolį lenktynininką standartinis FTR turi labai daug – atviras rėmas iš vamzdžių, plačios rankenos, kojų pozicija.
Jeigu nepagailėsite eurų, galite užsisakyti motociklą nudažytą taip pat, kaip ir lenktyninė versija. Jeigu vien tik spalvų nepakanka, galima nusipirkti ir tokį patį lenktyninį motociklą, kurio kaina – 50 tūkst. eurų. Tai beveik keturis kartus daugiau nei standartinis FTR1200, su kuriuo čia ir susipažįstame.
Beje, jį galima įsigyti kelių komplektacijų – standartinės, S, kurią ir bandėme, bei Rally ir Tour.
Standartinis modelis yra tiesiog motociklas be jokių gudrybių, „Rally“ versija išsiskiria scrambleriškomis padangomis ir keliais dizaino elementais, o 1200 S turi 4,3 colio jutiklinį ekraną, kuris neblogai reaguoja į lietimus pirštine. Tačiau to nereikia, nes kompiuterio valdymas yra ant kairės rankenos. Funkcijų čia nedaug, pavyzdžiui, palyginti su BMW GS multimedija. Kompiuterį galima susisieti su telefonu, čia pat ir USB greito įkrovimo lizdas.
Kompiuteris valdo ir važiavimo režimus bei saugumo sistemas. Galima rinktis iš trijų variklio galios režimų – standartinį, sportinį ir skirtą važiavimui kai kelio danga šlapia. Prie pirmųjų galima priskirti ir papildomą trasos – track režimą, kuris leidžia išjungti ABS ir TCS. Indėnas aprūpintas ir gražiai skambančiomis „Akrapovič“ dūdomis, reguliuojami amortizatoriai iš ZF. Tokiu ženklu pavadintus amortizatorius atras ir bavariškų motociklų mėgėjai. Belieka važiuoti...
Važiuojame
Motociklas, nors taip ir neatrodo, yra gana aukštas – sėdynė nuo asfalto pakilusi 84 cm. Mano ūgis 188 cm ir man atsiremti visa pėda jau nėra lengva, tad galiu tik spėti, kad motociklininkams iki 170 cm indėnas nebus lengvas, ar bent jau patogus išlaikyti. Tokiems idealiai tiktų Scout'as, bet apie jį kitą kartą. Sėdėsena ant FTR stebėtinai patogi. Platus vairas ir šiek tiek į priekį verčianti pozicija primena klasikinę street kategorijos motociklo komponuotę. Ilgarankiai sėdės beveik tiesiai. Kojos puikia priglunda prie degalų bako ir yra vienoje linijoje su nugara.
Po degalų baką imituojančiu plastiku slepiasi tik degalų įpylimo anga, o pats degalų bakas dėl svorio balanso yra po sėdyne. Ten telpa 13 litrų benzino. Juokingai mažai, jeigu pasirenkamas kuris nors iš drąsesnių važiavimo režimų. Degalai baigiasi stulbinamu greičiu, tad reikia ieškoti artimiausios degalinės. Dėl variklio pozicijos nuo jo sklindanti šiluma karštesnėmis dienomis šildys vairuotojo šlaunis ir ne tik. Tad šiltesnių apatinių nesirinkite. Grįžtam prie degalų bako... Tiksliau, jo kamštelio. Atrakinus raktu jis ištraukiamas visas. Taigi, pildami degalus vienoje rankoje laikote degalų pistoletą, kitoje – degalų bako kamštelį. Keistoka vieta taupyti. Kodėl nebuvo galima padaryti atlenkiamo bako dangtelio – nežinia.
Vertinanat nuvažiuojamą atstumą su vienu degalų baku ir tai, kam motociklas skirtas, keistai atrodo jau standartinėje įrangoje esanti pastovaus greičio palaikymo sistema. Ją įjungti, matyt, derėtų tuomet, jei norima važiuoti ekonomiškiau.
Kitos priežasties nelabai randu. Važiavimo duomenis rodančiame ekranėlyje skaičiai matomi net ir spiginant saulei, o tai jau geras pasiekimas, nes neretai zenite spingsinti saulutė labai suprastina įžiūrimumą tokiuose prietaisuose. Šiame galima pasirinkti dviejų stilistikų duomenų rodymą, brūkštelint prištu aukštyn ar žemyn – greitis, variklio apsukos, degalų likutis bake ir su juo nuvažiuojamas atstumas, lauko ir variklio temperatūra, važiavimo režimo indikatorius.
Pasiutęs
Skysčiu aušinamas 1203 kub. cm, variklis, pasiekiantis 123 AG yra puikus užtaisas, nešantis šį 235 kg sveriantį „Indian“ į preikį. Net ir tuomet, kai atrodo, jog galios ribos pasiektos, atsiranda tarytum antrasis kvėpavimas ir motociklas nepaliaujamai greitėja iki kokių 9 tūkst. apsisukimų per minutę.
