Kalbiname Arvydą – kodėl ši išvyka buvo jo gyvenimo kelionė motociklu.
– Kodėl kilo mintis aplankyti būtent JAV? Ar jums ir komandai tai buvo pirmoji viešnagė Amerikoje?
– Kiekvieno motociklininko svajonė yra pasivažinėti JAV, ypač – legendiniu „Route 66“. Šią svajonę ir pavyko įgyvendinti. Tai buvo jau antroji mūsų motoklubo HOG.lt viešnagė Amerikoje – prieš dvejus metus buvome apvažiavę Floridą ir lankėmės piečiausiame JAV taške „Key West‘e“.
– Kaip prasidėjo kelionė?
– Susirinkome Las Vegase porą dienų iki kelionės – norėdami aklimatizuotis. Reikėjo priprasti ir prie pakitusios oro temperatūros – buvo gerokai virš 30 laipsnių, ir prie kitos laiko juostos – 10 valandų atgal, lyginant su Lietuva. Susipažinome su miesto judriu gyvenimu dieną ir naktį, pilnais lošimų namais, ragavome šaltą alų „Harley-Davidson Cafe“, užsukome į milžinišką „Harley-Davidson“ atstovybę, lankėme kitas žymias miesto vietas.
– Turbūt į kelionę nesigabenote savo motociklų, o pasinaudojote nuomos paslauga?
– Taip. Pasirinkome „Eagle Rider“ – tai didžiausia motociklų nuomos agentūra JAV, turinti nuomos punktus visuose šalies miestuose. Ji vienintelė teikia paslaugą, kai gali motociklą išsinuomoti viename mieste, o grąžinti – kitame. Motociklus gavome greitai ir pakankamai naujus, 1-2 metų amžiaus, pravažiavusius iki 30 000 km. Iš anksto buvome užsakę „Harley-Davidson“ modelius „Elektro Glide Ultra“: vieni gavome „Ultra Limiter“, kiti – „Ultra Classic“. Komandos narys, važiavęs vienas, užsakė ir gavo „Street Glide“.
– Lankėtės garsiajame „Mirties slėnyje“ Kalifornijoje. Kokie įspūdžiai?
– Kai pasakėme, kad važiuojame į „Mirties slėnį“, nuomos punkto darbuotojai bandė mus atkalbėti siūlydami kitus maršrutus, nes ten labai karšta. Bet mes vis tiek išvykome ir, kepinant saulei, kiekvienas pratinomės prie gauto motociklo.
Išvažiavus iš miesto prasidėjo dykuma su skurdžia augmenija: nedideli gelsvi, rusvi, pilki kalnai be jokios augmenijos. Oro temperatūra vis kilo aukštyn. Karštas oras net degino veidą, ypač akis. Sustojome prie „Mirties“ slėnio nacionalinio parko ribos, sumokėjome automatui mokestį ir įvažiavome į „pragarą”.
Nulipus nuo motociklų ir nusiėmus šalmus įspūdis toks, kad kažkas karštu fenu pučia tau tiesiog į veidą ir į akis.
Romantika dingo išsyk: karštis buvo sunkiai pakeliamas, metalinės motociklo detalės tiek įkaisdavo, kad nuspausti sankabą ar priekinį stabdį su vasarinėmis pirštinėmis tapdavo kančia – degindavo pirštus.
Pasikankinonme gerą valandą, kol atvažiavome į viduryje dykumos esančią oazę – rančą. Nulipus nuo motociklų ir nusiėmus šalmus įspūdis toks, kad kažkas karštu fenu pučia tau tiesiog į veidą ir į akis. Temperatūra buvo 48° C. Gerai, kad yra baras, kuriame – gaivūs gėrimai ir veikia kondicionierius.
Atgavę jėgas ir pailsėję nuo beprotiškos kaitros važiavome dar apie 40 km į „Bad Water“ – žemiausios Amerikos žemyno vietos (apie 100 m žemiau jūros lygio). Čia vaizdai įspūdingi. Karštis – irgi.
Grįždami nakvynei į rančą pasukome ilgesniu, bet labai gražiu keliu: siauru, vingiuotu, su stačiomis nuokalnėmis, tik vienos krypties, pavadintu „Artist way“ – žymiu savo spalvotomis uolomis.
