– Kada vairuotojui reikia advokato pagalbos? Perkant automobilį, jį parduodant, prižiūrint ar esant įvairioms eismo situacijoms?
– Kalbant apie eismo situacijas, advokato dažniausiai prireikia tuomet, kai sužalojami žmonės. Mat tuomet gali kilti ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė. Retas ryžtasi eiti į tokios bylos nagrinėjimą be advokato.
Jeigu tai administracinio teisės pažeidimo byla, bet yra ginčas, advokatas taip pat reikalingas. Jeigu ginčo nėra, eismo dalyviai užpildo deklaraciją ir, rodos, viskas gerai, jokių problemų, draudimas padengs nuostolius.
Tačiau, deja, taip įvyksta ne visada. Draudikai dažnai pareiškia, kad tai ne eismo įvykis, o jo imitacija, siekiant gauti draudimo išmoką. Galbūt mūsų visuomenėje būna visokių dalykų, esame posovietinėje erdvėje, matyt, vairuotojai kartais bando piktnaudžiauti siekdami gauti draudimo išmokas. Tačiau, kalbant apie konkrečias bylas, kuriose teko dalyvauti, susidaro įspūdis, jog tokie vairuotojų piktnaudžiavimai tikrai ne tokie dažni, kaip draudimo bendrovių bandymai nemokėti išmokų.
Dažna Lietuvoje veikianti draudimo bendrovė turi nemenką juridinį skyrių, kuriame dirbantys kolegos teisininkai analizuoja kiekvieną eismo įvykį ir radę menkiausią juridinį pretekstą prikibti, tuo naudojasi.
Dar daugiau – draudimo bendrovės dažnai gana įžūliai kaltina vairuotojus eismo įvykio imitavimu, neturėdamos tam nė mažiausio pagrindo.
– Ar galima išskirti blogas ir geras draudimo bendroves?
– Neišskirčiau nė vienos draudimo bendrovės, nesvarbu, kokia jų kapitalo kilmė – lietuviška, vokiška ar skandinaviška. Visos be išimties yra pelno siekiančios įmonės, kurios dažniau ar rečiau pabando sutaupyti išmokų sąskaita, kaltindamos vairuotojus eismo įvykio imitavimu. Tai nėra gerai, nes žmogus ir taip eismo įvykio metu patiria stresą ir nuostolių, o užsukęs pas draudikus stresą patiria darsyk. Tai tikrai neskatina lojalumo draudikų atžvilgiu.
Tačiau mano praktikoje su klientais nesame teismuose pralošę nė vienos bylos prieš draudikus. Teismai objektyviai vertina situaciją ir stoja nukentėjusio vairuotojo pusėn.
– Kaip tai vyksta?
Su klientais nesame teismuose pralošę nė vienos bylos prieš draudikus. Teismai objektyviai vertina situaciją ir stoja nukentėjusio vairuotojo pusėn
– Draudikai pasitelkia abejotinos reputacijos ekspertus, kurie nustato kažkokius mistinius aukščių, dažų spalvų neatitikimus. Ir bando „atakuoti“, tikintis, kad galbūt pavyks nemokėti išmokų. Bylai pasiekus teismą, teisėjas visada pasiūlo taikiai susitarti, tačiau draudikai dažniausiai nesutinka. Tenka jau bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į ekspertus, kad pastarieji padėtų nustatyti tiesą byloje. Kai kurios draudimo bendrovės kovoja teismuose iki galo, iki aukščiausios instancijos teismų, tuo tarpu kitos, pralaimėjusios bylą pirmosios instancijos teisme, paprašo kliento banko sąskaitos numerio ir sumoka priteistą sumą.
– Kokiais atvejais kyla ginčai?
– Dėl privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, kaltinant vairuotojus imitacija. Tai gali būti bet kokios situacijos. Daugelis jų, bent jau mano nuomone, yra visiškai aiškios. Tarkime, sankryžoje susiduria du automobiliai. Vienas jų nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio. Rodos, viskas aišku. Visiems. Tik ne draudikams. Jie vėl pasitelkia tuos mistinius automobilių ekspertus, kurie suranda neatitikimų. Man labai gaila, kad šalyje yra tokių ekspertų, situaciją galinčių pateikti taip, kaip reikia užsakovui. Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau tokie specialistai neteks savo licencijų.
Būna ginčų ir dėl automobilių vagysčių. Pavyzdžiui, vienas mano klientas automobiliu BMW X5 išvažiavo į Kijevą ir ten jo automobilį pavogė. Kasko draudimas apima geografinę Europos teritoriją iki Uralo kalnų. Įvykis užfiksuotas Ukrainos policijos, viskas atrodo aišku. Ir vėl – aišku visiems, tik ne mūsų draudikams. Jie nutaria viską neigti ir viskuo abejoti. Netgi tuo, kad tas automobilis apskritai buvo išvažiavęs į Kijevą. Ką gi, mums tenka kreiptis į pasienio tarnybas, muitines, policijos pareigūnus ir įrodyti, kad automobilis buvo išvažiavęs ir ten buvo pavogtas…
Įdomu tai, kad kai kurios užsienio kapitalo draudimo bendrovės vienokias draudimo sutarčių sąlygas taiko Skandinavijoje, o kitokias – Lietuvoje. Pavyzdžiui, norvegas rytą kieme pamatė apibrozdintą automobilio buferį. Jis apsidairė aplinkui, pamatė panašios spalvos automobilį su lietuviškais numeriais ir pranešė apie tai savo draudimo bendrovei. Į tokį įvykį nei toje pačioje Norvegijoje, nei kokioje nors Pietų Europos valstybėje niekas nekreiptų dėmesio – draudimo bendrovės atsiskaito tarpusavyje, ir klausimas uždaromas. Taigi norvegas negalėjo pamanyti, kad toks jo veiksmas sukels trejus metus vyksiantį bylinėjimosi procesą. Mat, kaip žinia, Lietuvoje toks įvykis traktuojamas kaip pasišalinimas iš įvykio vietos, už tai vairuotojo pažymėjimas gali būti atimamas laikotarpiui nuo 3 iki 5 metų… Šiuo atveju teko iš Norvegijos į Lietuvą gabenti automobilį, tirti dažus, nustatyti aukščius. Procesas buvo ilgas, bet mes laimėjome. Taigi pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą „pasišalinimas iš įvykio vietos“ ir bausmės už tai yra neadekvačios. Be to, draudimo bendrovės tuo atveju atsisako mokėti draudimo išmokas arba reikalauja regreso, motyvuodamos tuo, jog tokie įvykiai yra nedraudiminiai/nedraudžiamieji.
Papasakosiu dar vieną pavyzdį. Sostinėje, Vilniaus gatvėje, stovėjo kelią užtvėrę automobiliai, tad mikroautobuso vairuotojui, norint juos aplenkti, teko dviem ratais užvažiuoti ant šaligatvio. Jis užvažiavo ir nuvažiavo. Tačiau po kiek laiko vairuotojas gavo kvietimą į policiją, vėliau – ir į teismą. Pasirodo, užvažiavus ant šaligatvio mikroautobusas sulaužė kažkokią grindinio plytelę. Šalia esančios parduotuvės savininkas tai pastebėjo ir pranešė pareigūnams. Vairuotojas buvo apkaltintas pabėgimu iš įvykio vietos. O tai profesionaliam vairuotojui reiškė darbo netekimą keleriems metams…
Bylų dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra daugybė. Ir aš galiu pasakyti, kad iš tos daugybės įvykių tikrų pasišalinimų viso labo tėra apie 20 procentų. Visi kiti – įvykiai, kai žmogus net nemato, nejunta, kad kažką užkliudė, kad jo mašina kažkur atsirėmė. Blogiausia yra tai, kad policija nesiima pagal savo kompetenciją nutraukti tokių bylų. Jų lemtį sprendžia teismai, o ten jau yra būtinas advokatas.
Bylų dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra daugybė. Ir aš galiu pasakyti, kad iš tos daugybės įvykių tikrų pasišalinimų viso labo tėra apie 20 procentų
– Žiemą įvyksta daugybė visokių vadinamųjų techninių avarijų, kai nukenčia tik automobilio skardos, o ne žmonės. Patarkite, kaip elgtis įvykio vietoje, kad po to nebūtų problemų teismuose.
– Jeigu nutiko neįskaitinis eismo įvykis ir abi pusės sutaria dėl įvykio aplinkybių, jeigu nėra ginčo, tai pakanka užpildyti deklaraciją. Jeigu mašinoje turite deklaraciją, užpildykite ją, nubraižykite įvykio schemą, surašykite asmenų duomenis, draudimo polisų numerius ir pasirašykite.
Jeigu ginčo nėra, automobilius iš įvykio vietos galima patraukti ir netrukdyti eismui. Tačiau, dėl viso pikto, patariu abi mašinas įvykio vietoje nufilmuoti ar nufotografuoti, parodant visus pažeidimus ir bendrą įvykio vaizdą. Tokia medžiaga pravers, jeigu ginčas vis tik kils ar draudimo bendrovė sieks ginčyti įvykio aplinkybes.
Jeigu susiduria trys mašinos, tada tenka kviesti policiją. Ir nereikia gudrauti, kad tai buvo du atskiri įvykiai, nes vėliau teismuose taip pat gali kilti problemų.
Be pareigūnų neapsieisite ir tuomet, kai yra sužalotų žmonių.
– Rudenį ir žiemą dažnas atvejis, kai automobilis susiduria su žvėrimi. Tuomet su nukentėjusiuoju deklaracijos juk neužpildysi.
– Tokiu atveju reikia skambinti bendruoju pagalbos numeriu ir pranešti apie įvykį. Jie susisiekia ir su aplinkosaugininkais, ir su policija. Tik jiems leidus galima pasišalinti iš įvykio vietos, tačiau aš to nepatarčiau daryti.
Jeigu norite, kad žala būtų atlyginta, reikia sulaukti policijos. Jeigu turite kasko draudimą, problemų bus mažiau. Jei ne, galite bandyti bylinėtis su valstybe, kad ji atlygintų patirtus nuostolius. Didelė tikimybė, kad tokios bylos rezultatas bus tik 50 proc. patirtos žalos atlyginimas, jei teismas manys, jog pats vairuotojas nesiėmė pakankamų priemonių išvengti įvykio. Priklausomai nuo faktinių aplinkybių (kelio ženklinimo ir kt.), gali pavykti iš valstybės prisiteisti ir visą patirtą žalą..
– Pavasarį vėl daužysime automobilių ratus ir pakabas pavasarinėse duobėse. Ar reikia kviesti policiją tokiais atvejais, ar kas nors atlygina tokius nuostolius?
– Tokiu atveju lipame iš mašinos, viską detaliai fotografuojame ir kviečiame policiją. Jeigu turite kasko draudimą, problemų bus mažiau. Jei ne – tai vėlgi yra galimybė bylinėtis, o tikimybė, kad žala bus atlyginta labai panaši į aukščiau nurodytą atvejį, t.y. rezultatas gali būti toks, jog bus atlyginta nuo 50 proc. iki 100 proc. patirtos žalos dydžio, priklausomai nuo faktinių aplinkybių.
– Vairuotojams advokatų pagalbos dažnai prireikia ir perkant ar parduodant automobilį.
– Taip, yra daug bylų šia tema. Dažniausi atvejai – kai lietuvis perka automobilį Lietuvoje, bet pardavimo dokumentai būna surašomi kokio nors Vokietijos, Italijos, ar kitos Vakarų Europos valstybės gyventojo vardu ir tuo būdu būna akivaizdžiai sumažinama automobilio pardavimo kaina. Vėliau paaiškėja, kad tas automobilis yra visiškai ne toks, kokį pirkėjas tikėjosi gauti. Jis būna akivaizdžiai daugiau nuvažiavęs, būna sugedęs motoras, pavarų dėžė, gresia dar kokia apgavystė. Taip pat gali pasitaikyti ir vogtas automobilis. Tuomet lietuvis neturi iš ko pareikalauti atlyginti nuostolius. Pirkėjui visada lengviau rasti teisybę, kai automobilį parduoda Lietuvos įmonė ar oficialiai dokumentuose nurodytas Lietuvos gyventojas – privatus asmuo, nei mistinis užsienietis.
Man labai keista, kad tokie atvejai teisėsaugos institucijų atstovų netraktuojami kaip sukčiavimas. Nors tai yra tiek akivaizdus mokesčių slėpimas, tiek apgavystė. Dėl tokio teisėsaugos institucijų požiūrio (kai atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą) advokatams taip pat apsunkinama galimybė pagelbėti tokiems automobilių pirkėjams.
Norėčiau palinkėti vairuotojams būti atidesniems – ne tik vairuojant automobilius, bet ir juos perkant, parduodant, fiksuojant eismo įvykius. Visur reikia elgtis atsakingai, sąžiningai ir kiek įmanoma visus procesus užfiksuoti fotoaparatu, vaizdo kamera.
