Vieša paslaptis, kad tarp skirtinguose mūsų šalies miestuose ir regionuose įsikūrusių senovinių automobilių klubų bei pavienių kolekcininkų ilgą laiką tvyrojo šaltukas. Ir tai švelniausias įmanomas epitetas. Tuo pačiu savo laisvalaikį nuspalvinantys džentelmenai šypsojosi vieni kitiems pro sukąstus dantis, buvo dosnūs kritikos kolegų sprendimams ir išradingi pasiteisinimas, kai ateidavo laikas ignoruoti „konkurentų“ organizuojamus renginius.
Kiekvieną rugpjūtį Biržuose oldtimerių fiestą „Nesenstanti klasika“ užkuriantis Egidijus Einoris dėl visų šitų dalykų neabejotinai graužėsi, bet niekada nieko nekaltino. Tiesiog kantriai kūrė tai, už ką iš savo kiemų išbėgę miestelėnai šalikelėse kėlė į viršų nykščius ir spindėjo, lyg gatvėmis riedantys tarpukario limuzinai ne pypsėtų nenusakomo keistumo signalais, o barstytų dangišką maną.
2022-ųjų paroda „Nesenstanti klasika“ pagal pradinį eskizą neturėjo radikaliai skirtis nuo ankstesniųjų renginių, tačiau vos keletas naujų akcentų ir smulkmenų šįkart viską kilstelėjo į naują kokybinį lygmenį. Sprendimas į pakviesti pasidalinti patirtimi porą kartų legendinėse „Rallye Monte-Carlo Historique“ lenktynėse triumfavusį ralio meistrą Karolį Raišį virto į oficialius programos rėmus netilpusia klausimų-atsakymų sesija „kaip pasiruošti Monte-Carlo startui?“.
„Esu ne vienoje auditorijoje pasakojęs apie „Rallye Monte-Carlo Historique“ ypatumus ir užkulisius, bet oldtimerių suvažiavimo publika iš tiesų yra kitokia. Istoriniai automobiliai, kadaise sukonstruoti būtent lenktynėms, kelia vis didesnį susidomėjimą ir esu tikras, kad ši tema netolimoje ateityje sulauks gerokai daugiau dėmesio, o delegacijos iš Lietuvos į Prancūziją bus ne mažesnės, nei dabar keliauja į Dakarą“, – prognozavo K. Raišys.
Dar vienas akivaizdus šiųmetinės „Nesenstančios klasikos“ bruožas – kokybiniai pokyčiai dalyvių parke. Nors bendras skaičius (viso Biržuose buvo galima apžiūrėti 100 senovinių transporto priemonių) liko panašus, kaip ir ankstesniais metais, tarp dalyvių buvo gerokai daugiau tokių egzempliorių, kuriuos pavadindamas „išskirtiniais“, nė trupučio neperlenktum lazdos. Kaip tik dėl šios priežasties parodoje dirbusi ekspertų komisija negalėjo priimti vieningo sprendimo dėl to, kam turėtų atitekti Didysis prizas. Jų balsai po lygiai pasiskirstė į tris dalis.
Vieni teigė, kad vilniečio Aleksandro Obymachos 1933-aisiais pagamintas „Horch 780“ simbolizuoja svarbų inžinerinės minties evoliucijos etapą, kai atsirado modernios areodinaminės kėbulo formos ir automobiliai liovėsi būti panašūs į motorizuotas karietas. Kiti tobulu laikė latvio Janio Oskerko „Horch 830 BL“, dienos šviesą išvydusį 1937-aisiais. Treti kaip užhipnotizuoti vaikščiojo aplink ratuotą automobilių sporto istorijos legendą „Bentley Speed 8“, 1931-aisiais sukonstruotą garsiosioms Le Mano lenktynėms. Šį pačioje „Bentley“ gamykloje restauruotą senuką į Lietuvą neseniai atgabeno kolekcininkas iš Telšių Albinas Monstavičius.
„Tai, kad mūsų parodoje dirbę istorinės technikos žinovai nesusitarė dėl pačio įspūdingiausio automobilio liudija ne apie kokią nors spragą vertinimo metodikoje, o gerokai išaugusį renginio lygį. Išskirti vieną kurį iš minėtos trijulės būtų neteisinga kitų dviejų atžvilgiu, todėl nuoširdžiai tikiu, kad saliamoniškas sprendimas neskirti Didžiojo prizo suteiks daugiau pozityvių emocijų ir sustiprins renginio dalyvių bičiulystę“, – atviravo E. Einoris.
Kad šios įžvalgos buvo teisingos, patvirtino kalbinti renginio dalyviai, organizatorių improvizaciją gyrę už diplomatiškumą ir toliaregiškumą: didesnė problema būtų, jei įteikus Didįjį prizą kažkas liktų įskaudintas ar įsižeidęs.
