Vyresnės kartos lietuvių atmintyje, ko gero, visam gyvenimui išliks oranžinio miesto autobuso siluetas, sunkiai pūškuojantis gatvelėmis, paprastai perkrautas ir persikreipęs. Visi puikiai žino jo pavadinimą – tai „Ikarus“.
Taip pat daugelis puikiai žinojo, jog tai Vengrijoje (ne Rusijoje) pagamintas autobusas. Be abejo, Lietuvoje nėra žmogaus (kuriam būtų daugiau nei 30 metų) ir kuris nebūtų važiavęs šiuo autobusu. Rodos, tik ką šie oranžiniai autobusai masiškai zujo miesto gatvėmis, jų buvo pilna Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio gatvėse.
Jie sunkiai judėdavo, ypač rytinio bei vakarinių pikų metu, veždavo žmonių skaičių bent dvigubai viršijantį numatytą apkrovą. Ar jie buvo gražūs?
Autobusas – tai toks transportas, kur ne į grožį žiūrima. Taip pat ir ne į žmonių patogumą. Buvo laikai, kai žmogus džiaugėsi paprasčiausiai galėdamas nusigauti į darbą, o apie komfortą – net nedrįsk pasvajoti. Bet visgi jis buvo gražiausias iš tuo metu gatvėse važinėjančių autobusų, palyginus su tokiais tarybinės pramonės griozdais kaip LIAZ, LAZ, PAZ.
Bet štai staiga, šie autobusai ėmė ir, rodos, vienu metu išnyko iš miestų bei miestelių gatvių. Juos pakeitė žemagrindžiai, tyliaeigiai ir svarbiausia ekonomiški bei labiau gamtai draugiški autobusai. Vengrų „Ikarus“ nė iš tolo negalėjo ne tik, kad konkuruoti, netgi negalėjo lygintis nei vienu parametru – patogumu, komfortu, saugumu – visiškai nieko. Šie laikai nugrimzdo į istoriją.
Taip jau susiklostė, jog nei vienas mieste zujęs „Ikarus“ autobusas taip ir nepateko į muziejų. Tiesa, Vilniaus autobusų parkas Energetikos ir technikos muziejui buvo perleidęs paskutinį „Ikarus“ 260 autobusą.
Tačiau muziejus nesiėmė priemonių jo išsaugojimui. Autobuso likučiai buvo perduoti asociacijai „Retromobile“. Lietuvos autobusų parko vadovybėms ne iki muziejinių reikalų, gyventojus reikia pervežti čia ir dabar, ir dar – greitai, saugiai, ir dar – miesto neteršti. Į privačias rankas „Ikarus“ nepatekdavo, nes nieko nedomino – nei su juo kur nuvažiuosi, nebent sandėliuką sode pasidarysi.
Tačiau kaip toje patarlėje – geriau vėliau, nei niekad. Tai, kad miesto viešojo transporto istorija nyksta ko gero pirmoji pastebėjo UAB „Kauno autobusai“ vadovybė. Kol svarstė, kol mąstė – išsaugoti transporto istoriją ar ne, įmonės vadovai apsižiūrėjo, jog net ir pats paskutinis jų žinioje esantis „Ikarus“ jau rieda į metalo lydimo krosnį...
Laimei, į metalo lydimo krosnį autobusas nepateko. Buvo nuspręsta autobusą ne tik išsaugoti, tačiau pilnutinai jį restauruoti, atstatyti iki tokios būklės, koks jis prieš 36 metus atkeliavo tarnauti kauniečiams. Užsibrėžtas tikslas buvo apsiektas per nepilnus du metus. Autobusas buvo restauruotas pačios įmonės pastangomis, didžia dalimi darbus atliekant ne autobusų, o būtent troleibusų parke čia dirbančių specialistų žinių pagalba. UAB „Kauno autobusai“ bei UAB „Autrolis“ 2014 metais buvo sujungtos į vieną įmonę.
Restauruotas autobusas „Ikarus“ 260 yra pagamintas 1988 metais, sėdimų vietų 22, stovimų – 55, variklis dyzelinas, 6 cilindrų, variklio darbinis tūris 10344 cm3, išvystantis 192 AG, maksimalus greitis 63 km/h, kuro sąnaudos – 30 l/100 km, gamintas nuo 1971 iki 1993 m., viso pagaminta arti 0,5 mln. vnt.
UAB „Kauno autobusai“ vadovas Mindaugas Grigelis neslepia, jog ateities planuose restauruoti čekoslovakišką troleibusą Škoda 9Tr, kuris dar 2010 metais buvo paverstas pramogoms skirta transporto priemone. Kaip teigia M.Gridelis: „Istorija turi būti tikra“.
Kaip rodo viešojo transporto istorija, Lietuvos autobusų parkų vadovybė nėra linkusi saugoti transporto istorijos ir šiai dienai nei vienas viešojo transporto autobusų parkas nėra išsaugojęs nei vieno istorinio autobuso.
Šioje liūdnoje statistikoje tik UAB „Kauno autobusai“ išsiskiria, savo žinioje turintys net 3 istorinius autobusus – lietuviškąjį KAG-3 (1962 m.), belgišką Van Hool A124 (1976 m.) bei vengrišką IKARUS 260.37 (1988 m.).
