Galimybės sulaukiau. Italiją, t.y. mažytę jos dalį, pažinau su motociklu.
„Lengva bekelė“
Į rankinę, leidžiamą pasiimti į lėktuvo kabiną, niekas nebetelpa, tad, užsimetusi suknelę, segu metalines batų sagtis. Gerai, kad oro uoste tai niekam netrukdo. Pats svarbiausias dalykas keliaujant į Italiją yra enduro batai.
Būčiau pasiėmusi ir šalmą, bet kolega, ralių fotografas ir žurnalistas Alessio Corradini sakė, kad duos atviro tipo ir tokio pakaks, nes važiuosime „easy offroad“. Sutikau. Ką gi, kiek daug nežinau apie Italiją!
Toks apibūdinimas reiškė savaitgalio „pakatuškę“ kalnuose... Į kurią mes, lietuvaičiai, ruošiamės keletą kartų metuose. O gal tik kartą. Su hard enduro motociklais. Pasikrovę priekabose, suplanavę savaitės maršrutą ir nakvynę. Su senučiuku, atviru šalmu į tokią kelionę tikrai nesiryžčiau!
„Lengvą bekelę“ sudarė įkalnės ir nuokalnės, pilnos skaldytų akmenų. Didelių, mažų ir normalių. Džiaugiausi, kad tiek daug nežinau apie Italiją, tad pažinimas buvo skaidrus, kupinas nuostabos, baimės, bet dėl to grynas ir tikras. Žavėjausi ir didele enduristų kompanija, kurie sugeba važiuoti kartu, nesidairyti į kalnus (tai sufleruoja mintį, kad jiems įprastas vaizdas) ir sprogsta garsiai kalbėti bet kurią laisvą minutę – didelėmis, gyvenimo sklidinomis akimis.
Klaidos, už kurias sumokėjau
Nesukau galvos, kokį motociklą gausiu – juk lengvai važinėsimės. Aha! Iš čeko Radeko, kuris taip pat atvyko „lengvai“ pasivažinėti (ir mes apie tai juokaujame iki šiol), gavau pernai metų KTM modelį. Labai piktą. Tai man buvo naujiena „čia ir dabar“: ne tik agresyvus žvėris tarp kojų, bet ir siaubingai kieta pakaba (šokinėjau it ant ožio), neatlaidus klaidoms motociklas. Kalnuose!
Kritau daug. O kai pamečiau motociklą, lekiantį į įkalnės akmenį, ir smūgiavau į vairą, jau ir nepakilau. Sėdėjau, nes sukandus dantis jaučiau kirkšnį. Nauji draugai iš karto žinojo, kaip elgtis, buvo operatyvūs ir paslaugūs. Nusprendė, kad mane pasodins kaip keleivę. Bet juk ne dėl to atvykau į Italiją!
Susitikę ant dar vieno kalniuko, vyrai ėmėsi mano motociklo. Atleido pakabą taip, kad ji pagaliau reagavo į mano svorį, ir... nuleido padangas, nes važiavau su 2 atmosferom! Alessio, priėjęs prie manęs, sėdinčios ant žemės motociklo šešėlyje, pripažino, kad tai nebuvo vien mano klaida. Nupieščiau čia daug šypsenėlių.
Aišku, buvo momentas, kai italai sakė „Aldona finito“ ir davė užkąsti dešros
Tiesa, pakeliui į stovyklavietę kalnuose jau kalė nuovargis – dribau ir nulaužiau priekinį stabdį. O sekmadienį nebeveikė elektroninis valdymo skydelis, tad tais mielais akmenukais leidausi su ABS. Aišku, buvo momentas, kai italai sakė „Aldona finito“ ir davė užkąsti dešros.
17 enduristų
Nors sunkiai užkeldavau koją, toliau važiuoti buvo lengviau. Nekalbant apie tai, kad italai nevalgo pusryčių ir numigę buvome tik 3 valandas. Ypač žavėjausi enduristais – įvairūs, skirtingo amžiaus ir mėgstantys sunkius motsus (ypač „Honda Africa Twin“ ir „KTM Adventure“). Vienas iš jų su džinsiukais „smaugė“ taip, kaip niekas anksčiau matyto. O vyrai kaip vyrai – su autoritetais ant pilvų, žavingai dulkėti, laimingi.
Kaip visada, tokioje grupėje būna vedlys/organizatorius, nors vienas tylenis ir pro važiuotojas. Tokioje didelėje grupėje buvo keli. Organizatorius Gianluca buvo nepaprastai tolerantiškas – laukdavo visų ir visada. Kaip pats sakė, grupė tapo „anarchiška“. Juokėmės, bet niekas net nesugalvojo žiūrėti į laikrodžius! Čia Italija, tad laikas negalioja.
Tyliausias dalyvis buvo ir vyriausias (apie 60 m.), be problemų atsukantis rankeną Francesco su KTM 690. Pro važiuotojas buvo bene jauniausias, vardu Mauro. Po 10 metų motokroso patirties patyręs labai sunkią traumą, perėjo į enduro. Su kolega čeku juokavome, kad pats „kūdžiausias“ ir su milžinišku „Adventure 990“ yra „crazy guy“. Bet Mauro grožis atsiskleisdavo tada, kai jis visiems ir visur padėdavo. Man taip pat.
Tiesa, turbūt nepamiršiu, kaip nakvynės vietoje, jau sutemus, vyrai ant ugnies kepė milžiniškus mėsos šmotus, o kitą dieną šimtai avių plūdo prie šaltinio po įspūdingu medžiu, po kuriuo ir mes naktį ilsėjomės.
Corradini legenda
Dar vienas „crazy guy“ buvo Alessio. Galėčiau pradėti nuo to, kad jis atšvilpė manęs pasiimti su „pasibaigusiu“ guoliu. Lėtai važiavome Romos aplinkkeliu, kol buvo nebeįmanoma ir, atrodė, pažeidėme rato ašį. Tad laukėme jo draugų; sutemus atvyko viso savaitgalio kaltininkas Gianluca, užsimetęs ratą ant motociklo. Pakeitę batus, švilpėme naktyje į susitikimo vietą – vingiuotais kalnų keliais. Na, zigzagais. Tvoskiantis karštis po truputį slūgo, o kalnuose net buvo galima vėją užuosti.
Taigi neaukštas, bet tvirtas ralių fotografas vairuoja „Adventure 990“, žinoma, savaip patobulinęs. Garaže jis turi tokius dar tris, su kuriais nuriedėjo jau 400 000 km – dar vieną nevažiuojantį, nurengtą, kitą – dalimis. Pats dalyvavęs 4 raliuose, jis suprato, kad jį labiau domina žmonės, gamta, tad pradėjo fotografuoti. Nuo 2009 metų Alessio dalyvavo net 70 ralių. Su savo motociklu, nemažai kur – ir dalyvių trasa. Bet pats A.Corradini to nesureikšmina: „Kuo daugiau važiuoji, tuo geresniu vairuotoju tampi.“
Tiesa, kai dalyvavo viename ralyje, iš akies iškrito kontaktinis lęšis, tad motociklininkas nulėkė į artimiausią parduotuvę, laukė, kol ši atsidarys, ir, pavėlavęs dvi su puse valandos, vis tiek startavo specialiame ruože. Aplenkęs 90 dalyvių, finišavo trisdešimtuke.
Arba dar. Pavėlavęs į keltą Afrikon, jis „atsmaugė“ 800 km iki kito uosto Sicilijoje. Ten, rūkydamas mėgstamą pypkę, pasitiko atplaukiančius kelte draugus.
Tai tik keli pavyzdžiai, puikiai iliustruojantys, kas yra talentas. Alessio nesitreniruoja, nesportuoja, netoleruoja ir sveiko gyvenimo būdo, bet tipišką itališką. Ir niekur nestresuoja. Vairuoti motsą jam yra duota. Nesvarbu, kokiomis sąlygomis.
Kai dega akių obuoliai
Taigi, po pasivažinėjimo su malonumu grąžinau 690 – aštrų, galingą, ne man skirtą motociklą. Kiek aplamdytą, nes klaidų jis neatleidžia. Aplamdyta ir aš, bet sėkmingai. Žinoma, atitinkamo kalibro važiuotojui šis motsas – tobulas įrankis, bet kiaušinių aš neturiu. Ir neturėsiu.
Nuo karščio (+40!) po savaitgalio ištino blauzdos, pėdos, plaštakos. Kelios valandos miego ir – į bundantį rytą, tiksliau – paplūdimį, susitikti su „Endurista“ žurnalo redaktoriumi Rodolfo. Testuosime naują „Benelli“ modelį TRK 502, kuris iš manęs gautų prastą recenziją (pilkas charakteris, nuobodus, išpūstas, sintetinis). Gerą pusdienį naršėme „lengvo offroad“ apylinkes, fotografavomės. O aš, tiesa, gavau kitą motociklą. Ir iš karto pamilau!
Redaktorius Rodolfo man parūpino „Husqvarna TE300i“ – pasiutusį mažylį. Jis toks lengvutis, kad nuo jo nepavargsi. Jis taip atsisuka, kad net baisu. Net mažame greityje jo uodega prašo slydimo, staigios apsukos kelia ratą. Buvo tiek pat neramu, kiek ir malonu jį vairuoti. Juk naujoviško kirpimo dvitaktis su įpurškimu ir gražuoliu duslintuvu (alkūne).
Džiaugiuosi, kad tai nebuvo hard enduro pasivažinėjimas, nes nesu tikra, ar būčiau išgyvenusi dar vieną itališką pamoką. Ir dar tokiame karštyje, kai leidžiantis vingiuotais keliukais tarp aukštų uolų, atrodytų, temperatūra svilina akių obuolius. Tai – ypatingas jausmas, tačiau sunkiai pakeliamas svečiui. Akys verda nuo sausros iki šiol.
„Africa Twin“ pankas
„Benelli“ fotosesijos metu kartu su mumis važinėjo ir „Africa Twin“ vairuotojas Orfeo, pravarde Raudonasis debesis. Jo motociklas, 30-ies metų amžiaus, atrodė kaip sendaikčių turgus. Iš karto pagalvojau, kad tai – stilius, filosofija ar požiūris. Įdomus ir savitas. Bet vėliau sužinojau, kad net Italijoje ne visi gali sau leisti naujesnius modelius. Gaila, nes šis vyras yra to vertas, degantis motoaistra, važiuojantis kaip velnias (taip vadinu kai kuriuos pašėlusius „Africa“ važiuotojus).
Dar daugiau: Raudonasis debesis organizuoja du išprotėjusius renginius. Vienas iš jų – pats sunkiausias įmanomas maršrutas sunkiesiems soft enduro motociklams. Palyginti su tuo, ką patyriau, tai mums, lietuviams, turbūt reikštų trialo trasą. Per vieną dieną nuvažiuojama 300 km grynos bekelės kalnuose. Antrasis renginys – 800 km su 1000 itališkų posūkių non stop. Jeigu įveiki abu iššūkius su tuo pačiu motsu – esi „Iron man“. Orfeo visada važiuoja pats. Pirmas, priekyje.
Tiesa, kartu visas šias dienas važiavo ir čekas Radekas – motociklininkas entuziastas, sėkmingai įdarbinęs savo pomėgį. Dabar jis („Rade Garage“) gamina tiuningines dalis enduro ir adventure motociklams: priekinį spoilerį su neva rally-raid šviesomis, papildomus bakus, platesnius pakojus, variklio apsaugas ir t.t. Buvo įdomu stebėti, kaip gimsta „Adventure 1190“ dalys kompiuterio ekrane – aptardavome jo dizainerio eskizus.
Alora (liet. taigi)...
Prisipažinsiu. Dar kelias dienas iki paplūdimio laksčiau su motociklu – tik su trumpa suknele ir bateliais. Nedrįsau dėtis guminių šlepečių, nors visi važinėja su jomis (kai net vidurnaktį miesto termometrai rodo 36 laipsnius karščio...). Ir jaučiausi saugiau negu Lietuvoje vilkėdama visą aprangą! Keliuose čia karaliauja dviratės transporto priemonės – jos nardo kaip žuvys vandenyje. Ir nors eismas kiek pašėlęs, jis man labai prie širdies!
Vėliau su „Benelli“ ir 30-ies metų „Yamaha Virago“ motociklais keliavome po nacionalinį „Sibillini“ parką. Landžiojome kalnuose, žinoma, beveik vien asfaltu. Ilgi vėsūs tuneliai užbūrė, ryškiai žydras ežeras įkvėpė mintis, įspūdingi laukai it prerijos nustebino, o „Montelago“ keltų kultūros gerbėjų festivalis priminė, kokią muziką turbūt jausiu visada (esame baltų kultūros tęsinys)... Užsukus į ypač pavojingą zoną, netekau žado: po žemės drebėjimo tušti kalnų kaimeliai, miesteliai atrodė kaip milžiniškos šiukšlių krūvos, menančios žmonių tragediją. Žuvo ne vienas gyventojas, kiti neteko namų, darbo, šimtmečiais puoselėtų giminės vietovių. Dabar jiems statomi namukai – it mūsuose įprastos sodų bendrijos...
Taigi Italija, tiksliau – mažytė jos dalis, Markės regione, Fermo provincijoje. Aštri, sodri, įspūdinga, kraštutinumų gamta; atsipūtę, laimingi, šnekučiai žmonės. Vienas „pakatuškės“ dalyvis stebėjosi, kad Lietuvoje nėra tokių akmenų nei nuokalnių. „Tai ji – plokščia? Oi, tada labai nuobodu!“
Šypsojausi, nors galėjau užsigauti. Myliu Lietuvos kuklumą. Mes esame švelnios, drėgnos, gaivios gamtos; užsidarę, bet ištvermingi. Ir tik su vienu minusu – per daug pagiežingi arba savanaudžiai..
