Narpliodami tokių konfliktų priežastis kreipėmės į motociklų sporto klubo „Coffee Racers“ atstovą Jaroslavą Buinauską. Prisiekęs dviratės technikos entuziastas ir ilgametis žiedinių lenktynių dalyvis taip pat aktyviai dirba šviesdamas kolegas motociklininkus eismo saugumo klausimais.
 |
| Jaroslavas Buinauskas |
Praėjusiais metais su bendraminčiais Jaroslavas parengė visą kursą, orientuotą visų pirmą į jaunus, mažiau patirties turinčius motociklininkus. Anot jo, šįmet dėl laiko stokos nemokamų mokymų suorganizuoti nepavyks, tačiau kitais metais planuojama paruoši gerokai rimtesnę metodiką.
– Kodėl motociklininkų saugumo kelyje tema išlieka aktuali kiekvieną pavasarį? – 15min.lt paklausė Jaroslavo Buinausko.
– Priežasčių, kodėl taip yra galėtų būti daug. Viena jų – ypatingai šiemet itin ilgai trukęs žiemos sezonas. Vairavimo įgūdžiai per tuos šešis ar septynis mėnesius yra prislopę, o važiuoti visi labai nori. Išeina taip, kad žmonės neįvertina savo galimybių. Visi galvoja, kad gali važiuoti kaip praėjusiais metais, tačiau, deja, taip nėra.
Daug įvykių buvo ankstyvą pavasarį, kuomet važiuoti dar visiškai nesaugu, nes ant kelio likę daug smėlio, be to ir asfaltas dar šaltas. Tai itin svarbu motociklams, nes dangos temperatūra turi būti tinkama tam, kad padangos veiktų pagal tas savybes, kurias numatė gamintojas. Žmonės to nepaisė, norėjo kuo greičiau važiuoti. Noras suprantamas, tačiau jie neįvertino visų faktorių.
Susidėjo krūva dalykų – įgūdžių stoka, padangų sukibimas, oro temperatūra, dangos kokybė. Sakyčiau šios priežastys buvo svarbiausios.
– O kodėl taip juntama priešprieša tarp automobilių ir motociklų vairuotojų?
– Nepakantumas iš tiesų yra. Iš kur jis kyla – sunku spręsti. Vėlgi tai itin aktualu pavasarį, nes žmonės būna atpratę nuo motociklininkų. Sezono pabaigoje juos vis tiek labiau pastebi. Per ilgai trunkantį šaltąjį sezoną žmonės atsipalaiduoja, kadangi mažųjų, nesaugių transporto priemonių gatvėse nėra. Pavasarį labai dažnai būna taip, kad vairuotojai nedaro nieko piktybiško, tačiau nepastebi motociklininkų, kadangi yra atpratę.
Nepriimkite asmeniškai, tačiau priešprieša tarp automobilių vairuotojų ir motociklininkų pakankamai aršiai skatinama žurnalistų. Pažiūrėkite į antraštes – „pavojingai važiuodamas motociklininkas nužudė...“, o kuomet atliekamas tyrimas paaiškėja, kad jis buvo nekaltas. Sakyčiau žiniasklaida galėtų atsargiau rinktis žodžius ir frazes pateikdama tokias naujienas. Juk tai yra visos visuomenės problema, o ne kurios nors atskiros grupės.
Patys motociklininkai taip pat yra žmonės. Galiausiai nukenčia ir tie, kurie visiškai niekuo dėti – pėstieji, automobilių keleiviai ir pan.
– Kokios priemonės yra efektyviausios sprendžiant motociklininkų saugumo klausimus?
– Turėtų būti taikomas visas kompleksas veiksmų. Susitarimas su žiniasklaida tam, kad jos atstovai atsargiau rinktų žodžius, švietėjiškų straipsnių publikavimas. Vis dėl to motociklininkai nėra tokie blogi. Jau esu minėjęs, kad ta priešprieša mažėja. Būna, kad žmonės praleidžia gatvėje važiuojančius motociklininkus ir pan.
– Turbūt reikia, kad visi suprastų esantys lygiaverčiai eismo dalyviai...
– Taip. Jau esu minėjęs, kad automobilistai nežiūri į motociklą kaip į lygiavertį. Na, į kokį didesnį kaip „Harley-Davidson“ dar kreipia dėmesį. Kalbant apie populiarėjančias mažąsias transporto priemonės, tokias kaip motoroleriai, ar mopedai – jie visai nėra laikomi eismo dalyviais. Jeigu yra eismo juosta ir važiuoja motoroleris, automobilis rikiuojasi ten pat ir žiūri į tave tokiu klausiančiu žvilgsniu – „Ką? Nejaugi tau neužteks vietos? Juk mes čia dviese tilpsim. Viskas gerai.“
– Kaip į motociklų ir motorolerių vairuotojus žiūrima Vakarų Europos šalyse?
– Sunku vertinti. Visgi turi pagyventi šalyje tam, kad pamatytum „gilesnį“ vaizdą. Manau, ten taip pat yra problemų, tačiau požiūris į motociklus ir motorolerius yra kitoks. Tai natūralu, kadangi tokiose šalyse kaip Prancūzija ar Italija dviratėmis transporto priemonėmis žmonės važiuoja kiaurus metus. Kuomet nėra to tuščio laikotarpio, vairuotojai visuomet turi omenyje, kad motociklininkai kažkur šalia. Ten motociklai ir motoroleriai yra kaip susisiekimo priemonės. Pas mus, jei vienintelė susisiekimo priemonė būtų dviratė, galbūt pusę metų galėtum ja važiuoti, o vėliau liktų viešasis transportas.
– Praėjusiais metais su kolegomis organizavai motociklininkams nemokamus kursus. Ar bus panašūs mokymai ir šiais metais?
– Dėl laiko stokos šiais metais mokymų nepratęsime. Mąstome apie išsamesnį kursą su praktiniais užsiėmimais. Greičiausiai kitais metais. Tai jau bus kokybiškesnis produktas, pateikiamas mūsų dviračių transporto priemonių vairuotojams. Kol kas viskas paremta geranoriškumo principais. Finansavimas – sudėtingas reikalas. Jo nėra ir kol kas nenusimato. Domėjausi Europos Sąjungos fondų lėšomis, tačiau ten situacija taip pat sudėtinga, kadangi motociklai tik iš dalies susiję su eismo saugumo klausimais.
