Kaip pradedantis dviratininkas, galiu iškart atsakyti į keletą klausimų, į kuriuos atsakymai man pačiam prieš mėnesį būtų labai pravertę. Pirmas – įsigykite kuo geresnį šalmą, nes su juo saugiau ir patogiau: tarsi prisisegus saugos diržą automobilyje. Kone kiekvienos kelionės metu tenka patirti, kad pagrindinis kelias toli gražu nereiškia pagrindinio ir šalmas yra antras geriausias dalykas, saugantis sveikatą.
Koks pirmas geriausias? Aišku, kad smegenys, nes neturint jų prie jokios transporto priemonės vairo sėsti negalima.
Antras atsakymas – nepagailėkite pinigų ryškiai šviečiantiems žibintams. Principu „duokit pigiausius, vis tiek naktį nevažinėju“ įsigyti žibintai atlieka tik placebo efektą ir dviratis su tokiais geriau matomu netampa, o tai yra kritiškai svarbu. Vienintelis pigių žibintų privalumas – dviračio atitikimas KET reikalavimams.
Apie kitus aksesuarus kompetentingesnę konsultaciją galima gauti dviračių parduotuvėje, tad grįžtam prie pradinės straipsnio idėjos – važiavimo dviračiu Vilniuje.
Kokį kelią pasirinkti?
Pirmas dalykas, kurio nusprendžiau nedaryti – nevažinėti gatvėmis ir rinktis tik dviračių takus arba šaligatvius. Mano manymu, eilinių žmonių minami dviračiai yra per lėti, kad tinkamai įsilietų į automobilių srautą, ir jam trukdo. Išimtis – elektros pavarą turintys dviračiai ar sportininkai, galintys nuolat palaikyti bent 40 km/val. greitį. Visiems kitiems skirtas šaligatvis ir dviračių takai.
Mano tikslas – nuvažiuoti nuo namų Visoriuose (kaip atskaitos tašką paimkime Bajorų kel. 4 esančią parduotuvę) iki darbo Žvėryne (Saltoniškių g. 9). Automobiliu viskas elementaru – įsuki į Geležinio Vilko gatvę ir beveik nejudindamas vairo pasieki kelionės tikslą. O kaip dviračiu?
Problema ta, kad dviračių takas iš daugiau nei 8 kilometrų distancijos sudaro apie 200 metrų.
Pirmas bandymas – važiuoti dviračiu taip pat, kaip automobiliu – trumpiausiu įmanomu keliu. Problema ta, kad dviračių takas iš daugiau nei 8 kilometrų distancijos sudaro apie 200 metrų. Likusi dalis – šaligatviai, didžioji dalis jų remonto nematė bent dvidešimt metų. Į maršrutą įeina ir kelių itin judrių gatvių kirtimas, ir važiavimas itin siauru šaligatviu laviruojant tarp gatvės apšvietimo stulpų. Ne pats geriausias būdas nukakti iš šiaurinės miesto dalies į centrą. Vienintelis smagus dalykas šioje atkarpoje – važiuoti pro šalį Geležinio Vilko gatvės spūstyje stovintiems automobiliams ir, tarsi bažnyčioje, linkėti jų vairuotojams ramybės.
Bandome pasinaudoti kitu maršrutu. Juk Vilniaus savivaldybė išleido dviračių takų žemėlapį, o ir Maps.lt dabar jau galima ieškoti dviračių maršrutų. Tačiau siūloma alternatyva neatrodo patraukliai – vietoje 8 kilometrų kelias pailgėja ketvirtadaliu, iki dešimties.
Planas B
Tad renkamės planą B – kombinuoti abu maršrutus, tuomet kelias pailgėja iki 9 su trupučiu kilometrų. Dviračių takas palei Mokslininkų gatvę yra puikus, palei Jeruzalės – irgi pakenčiamas. Pavažiavus tiesiai, Maps.lt maršrutas siūlo sukti į Ateities gatvę, kur daug pėsčiųjų, sankryžų ir kitų trukdžių, tad priimu sprendimą judėti toliau Kalvarijų gatve centro link.
Kalvarijų gatvė važiuojant centro link yra puiki dėl nuokalnių – keturių kilometrų ilgio atkarpa iki sankryžos su Žalgirio gatve įveikiama itin lengvai, tačiau nuolatinis nardymas tarp pėsčiųjų, dingstantys dviračių takai ir laviravimas tarp apšvietimo stulpų ne itin vilioja antrą kartą važiuoti ta pačia atkarpa.
Juolab kad pro automobilio langą matytas vaizdas su geru dviračių taku Žalgirio gatvėje buvo apgaulingas: ta geroji atkarpa trunka porą šimtų metrų, kol baigiasi prekybos centro teritorija. Ir dar šimtas - kitoje gatvės pusėje ties verslo centru.
Beje, prekybos centrai verti pagyrimo: aplinka prie pastaraisiais metais įrengtų „Iki“, „Rimi“, „Lidl“ ar kitų parduotuvių sutvarkyta puikiai. Tik atrodo labai juokingai, kai aplink Linkmenų gatvėje esančią „Rimi“ nutiestas dviračių takas abiejuose galuose atsiremia į katastrofiškos būklės šaligatvį.
Reziumė – iš Visorių patekti į Žvėryną pirmais išbandytais keliais nepatogu. Gal užteks išradinėti savo maršrutus ir pats laikas pasikliauti tuo, kuriame daugiausia dviračių takų?
Dviračių takas nereiškia patogumo
Šis maršrutas turi niuansų. Važiuojant į Visorius iš Žvėryno, tenka įveikti Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje esančią itin stačią įkalnę. Tačiau parko vaizdai atperka ir sunkumą minant, ir duobėtą dviračių taką. Ir netgi komplikuotą ruožą nuo PC „Panorama“ iki Miglos gatvėje prasidedančio tako.
Tačiau po to reikalai pablogėja. Per Šeškinę geriausia būtų teleportuotis: dviračių takas čia tėra dvi linijos, nubrėžtos ant blogiausios būklės šaligatvio plytelių, o dalyje Ukmergės gatvės per tą „dviračių taką“ keliauja daugiau pėsčiųjų nei dviratininkų. Užvažiavimui ant viaduko skirta rampa tėra metro pločio, kuria dalinasi tiek pėstieji, tiek dviratininkai. Analogiška situacija – Fabijoniškių gatvėje, net važiavimas Verkių miške yra komfortiškesnis.
Per Šeškinę geriausia būtų teleportuotis: dviračių takas čia tėra dvi linijos, nubrėžtos ant blogiausios būklės šaligatvio plytelių, o Ukmergės gatvėje per tą „dviračių taką“ keliauja daugiau pėsčiųjų nei dviratininkų.
Ateities gatvėje yra puikus dviračių takas, bent jau didžiojoje jos dalyje. Nors ir tenka sustoti prie kelių šviesoforų, pasistumdyti su pėsčiaisiais bei dairytis, ar koks tik viena kryptimi žiūrintis vairuotojas nesirengia partrenkti, vertinant visą 10 kilometrų „dviračių takų“ atkarpą, ši yra nebloga. Jeruzalės gatvėje taip pat važiuoti įmanoma, o Mokslininkų gatvės atkarpa ties Santariškių klinikomis verta aplodismentų. Čia dviračių takas visiškai atskirtas nuo pėsčiųjų (tiesa, pėstiesiems tai nė motais), tačiau bent jau tako projektuotojų norai buvo geri.
Į dvi minutes sutalpintą pasivažinėjimą dviračių takais iš Žvėryno į Visorius žiūrėkite žemiau esančiame video.
Trumpai apibendrinant galima teigti, kad dviratis Vilniuje, bent jau šiaurinės miesto dalies gyventojams, yra labiau laisvalaikio nei kasdieninė transporto priemonė. Lengvai transportuojamos alternatyvos kaip elektriniai paspirtukai išvis neįsivaizduojamos – juo važiuodamas duobėse apsiverstum bent keliskart.
Lygintis su Olandija, kur kai kuriose sankryžose dviratininkai turi pagrindinį kelią, nėra tikslinga, tačiau bent iki Lenkijos lygio turbūt galima pasistiebti? Juk investicijos į dviračių takus nėra brangios, tačiau jų vertė – didžiulė: žmonės daugiau juda (todėl yra sveikesni), mažėja eismo spūstys (nes mažiau žmonių naudojasi automobiliais), mažėja aplinkos tarša (dėl mažesnio automobilių naudojimo). O mažesnis motorinių transporto priemonių skaičius gatvėse – džiaugsmas ir ištikimiesiems automobilių vairuotojams.
Negalima pamiršti puikių naujai įrengiamų dviračių takų A.Goštauto gatvėje ir kt., tačiau daugelyje sostinės vietų jų būklė apgailėtina – panašu, kad juos anksčiau projektavo kažkas, neturintis nieko bendro su dviratėmis transporto priemonėmis.
Apie problemines dviračių takų ir gatvių trasas praneškite gazas@15min.lt.
