Visą septintąjį dešimtmetį automobilių dizainas judėjo aptakumo ir aviacinių koncepcijų link. Tuo metu buvo dažnai bandoma pasiskolini lėktuvų dizaino elementų ir įterpti juos į automobilių koncepcijas ar net masinės gamybos mašinas. Prie to, žinoma, prisidėjo ir Šaltojo karo kosminės lenktynės, ir futuristų darbai.
„Chevrolet Astro III“, kaip galite suprasti, nebuvo pirmasis serijos automobilis. „Astro I“ pasirodė 1967-aisiais. „General Motors“ automobilių dizaineris Billas Mitchellas ieškojo būdų sulieti aptakumą su grožiu. „Astro I“ buvo labai žemas automobilis – žmonės jame sėdėjo pusiau gulomis. 1968-aisiais Niujorko automobilių parodoje pasirodė „Astro II“. Šis automobilis priminė labai gražų sportinį automobilį – parodos lankytojai manė, kad tai bus naujos kartos „Corvette“. Vietoje „Astro I“ naudoto pakeliamo elektrinio gaubto, „Astro II“ turėjo įprastas dureles. Ir nors šis automobilis vis tiek buvo labai žemas, jis atrodė taip, tarsi galėtų pavirsti keliais važinėjančia mašina.
To paties nebūtų galima pasakyti apie 1969-aisiais pasirodžiusį „Chevrolet Astro III“ koncepcinį automobilį. Tai buvo įspūdingas kūrinys, sukurtas nekreipiant dėmesio į tai, kaip žmonės įsivaizduoja sportines mašinas, saugumą ar praktiškumą. „Astro III“ turėjo atspindėti ateities sportinio automobilio viziją, todėl, žinoma, buvo panašus į reaktyvinį naikintuvą.
Šįkart Mitchello komanda žvelgė dar toliau į ateitį. „Astro III“ turėjo smailią nosį, po kuria slėpėsi labai trumpa priekinė ašis – atrodo, kad automobilis yra triratis, nors priekyje greta iš tiesų yra sumontuoti du ratai. Galinė ašis buvo gerokai ilgesnė ir turėjo atskiruose korpusuose sumontuotus ratus. Tai buvo išties neįprastas trikampio formos automobilis, kuris nekėlė abejonių dėl dizainerių įkvėpimo šaltinių.
Į „Astro III“ vidų buvo patenkama per į priekį atsidarantį elektra valdomą gaubtą. Viduje nebuvo jokio vairo – jo funkciją atliko viduryje sumontuota vairalazdė. Prietaisų panelėje buvo ekranas, kuris transliavo gale sumontuotų kamerų vaizdą – „Astro III“ neturėjo veidrodėlių. Žinoma, visa tai turėjo priminti reaktyvinį naikintuvą. Prie šio įspūdžio, beje, prisidėjo ir variklio garsas.
Už dvivietės „Chevrolet Astro III“ kabinos buvo sumontuotas Model 250-C18 variklis, kuris svėrė tik 63 kg, bet išvystė 317 ag (236,4 kW). Kaip tai įmanoma?
„Astro III“ turėjo dujų turbinos variklį – visai kitokį vidaus degimo variklį, kuris neturi cilindrų, bet turi kompresorių, degimo kamerą ir turbiną. Kitaip tariant, „Astro III“ buvo varomas reaktyviniu varikliu. Tiesa, taip ir neaišku, kokiomis dinaminėmis savybėmis šis automobilis galėjo pasigirti, tačiau žemas svorio centras, lengvas kėbulas ir galingas variklis turėjo sukurti unikalią vairavimo patirtį. Ypač turint omenyje, kad priekinė ašis buvo tokia trumpa, o automobilis neturėjo vairo.
Nors „General Motors“ niekada neplanavo gaminti „Astro III“ masiniu būdu, koncepcija buvo gerai apgalvota. Tai turėjo būti automobilis, skirtas ilgoms kelionės riboto naudojimo greitkeliais. Kitaip tariant, GM manė, kad ateityje bus išvystytas greitkelių tinklas, kuriais važinės tik tam tikrus reikalavimus atitinkantys automobiliai. Tokio tipo kelionės būtų greitos, labai patogios ir iš esmės skirtos tik patiems turtingiausiems. Buvo netgi manoma, kad tokį greitkelį galėtų valdyti kompiuteris, kuris kontroliuotų eismo srautus, atstumą tarp automobilių ir jų greitį.
Žinoma, „Astro III“ taip niekada ir nebuvo gaminamas. Ir tokios ateities mes dar nesulaukėme. O gaila.
