Taigi konkrečiau, yra keli variantai ką motociklininkui veikti žiemą: liūdėti, ilgėtis, dalintis ledu apšalusio motociklo nuotraukomis, papuošti savo motsą šalia Kalėdų eglutės; krapštytis garaže, kurti žieminius projektus; žiūrėti moto filmus ar bent jau YouTube vaizdelius ir skaityti moto knygas ar bent jau žurnalus; važinėtis, dažniausiai į renginius, tarkime Viduržiemį Lietuvoje arba Dramblius Vokietijoje; važinėtis miške, jeigu snieguota – su dygliais ir ant ledo. Bet apie viską nuo pradžių ir iš kolegų motociklininkų lūpų.
Šalta, prastas sukibimas, druska
Daugelis klausia, kaip/ar įmanoma motociklu važinėti žiemą? Įmanoma, bet sunkiau. Iš esmės, dėl šalčio (nes ne visi jį toleruoja ir lengvai sušąla) ir saugumo. Faustas Tolkušinas, važinėjantis enduro motociklu, sudėlioja atsakymą: „Žiemomis važinėja labiausiai motyvuoti motociklininkai, kuriems šaltis, purvas, drėgmė ir pavojus druska paversti motociklą neužgožia poreikio važinėtis. Mieste, kol sausa dar galima sutikti pavienius motociklininkus ir motorolerių vairuotojus, kurie jais važinėja kasdieniais reikalais.
Tačiau asfaltu važinėti minusinėje temperatūroje pasidaro daug kartų pavojingiau, nes įprastos asfaltinės padangos žemoje temperatūroje praranda dalį teigiamų savybių, tokių kaip sukibimas su danga, elastiškumas. Taip pat net menkiausias ledo plotelis arba šiek tiek pabarstyto sniego gali labai lengvai išmesti motociklą iš pusiausvyros. Kartais net nereikia ledo, gausiai pabarstyta druska gavusi šiek tiek drėgmės iš aplinkos, sudaro labai slidų mišinį. Todėl paskutinieji asfaltu važinėjantys motociklininkai nustoja važinėti, kai temperatūra nukrenta žemiau nulio ir pirmą kartą keliai rimtai išbarstomi druska.
Tokiu atveju toliau tęsti šaltąjį sezoną gali bekelei pritaikyti motociklai. Tai enduro ir adventure tipo motociklai su grubiomis padangomis gruntui. „Nulipus“ nuo asfalto sukibimas šiuo metų laiku yra geresnis.
Be to, miško kelių niekas nebarsto druska. Esant sniegui ir ledui pradedamos naudoti dygliuotos padangos motociklams. Tokiu atveju sukibimas būna tikrai geras ir suteikia galimybę išvažiuoti keliomis valandomis prasiblaškyti miškų ir pievų keliuose.“
Yra dar ir trečia problemikė, kurią primena kolegos Donatas Žvirblis ir Laimonas Stanulis: „Druska, kurią pila ant kelių, suėda motociklą per 2-3 žiemas. Jam bus galas. Druska yra mirtis visiems metalams, linkusiems oksiduotis.“
Moto renginių įvairovė
„Blyksi sniegas. Tarsi pieno puta, jis atrodo sustingęs, bet švelnus. Pastelinės spalvos – ražienos, išlindusios iš sniego, laukų rusvai gelsva, perregimas dangus. Ledu užklotos marios, motociklų chromuotos detalės, mūsų akys – viskas nušviesta šaltos, ryškios vasario saulės. Skaidrus oras, variklių aidas, puikus reginys!“ – tokiais tai žodžiais apibūdinau savo pirmąją ryškią patirtį su motociklais žiemos metu.
Tada net visą šeimą išsivežiau į Kupiškį, ant marių, tiksliau – ant ledo, vykstančią žieminę šventę. Čia lakstė solo motociklai ir motociklai su priekabomis, nors šaltukas spaudė apie minus 10-15. Bet čia net motociklų nemėgstantys žmonės juokėsi ir džiūgavo.
Važiuoti bekele – miške, trasoje ar ant ledo – Lietuvoje praktikuoja dažnas enduristas ir ne tik ant Kupiškių marių. Štai Mykolas Paulavičius dažnai vyksta į treniruotes miškeliuose ir ne tik – taip pat kas metus stengiasi dalyvauti Baikerių viduržiemyje: „Prijaučiu senai technikai – čia galima ištraukti senutėlį retro krosinį motociklą. Ir atmosfera šiame renginyje yra puiki, daug smagių rungčių. O šiaip enduristai žiemą ruošiasi vasaros sezonui, treniruojasi suvaldyti motociklą klampiame sniege – tai labai panaši technika į važiavimą smėliu. Važiuojame į tuos pačius pakilimus ir nusileidimus, kuriais kylame ir vasarą. Taip pat puiki pramoga ir technika – važiuoti ant ledo.“
Mykolas taip pat dalyvavo ir ketina vėl rungtyniauti „Red Bull Twich‘n‘ride Skirjoring“ išskirtinėse varžybose, kurios vyksta Latvijoje.
„Čia slidininką tempia motociklistas su krosiniu motociklu nedygliuotomis padangomis. Kai kam – tai tik linksma pramoga, kitiems – profesionalus sportas. Mūsų šalyje ši sporto šaka yra žinoma labai siauram sportininkų ratui, nors Latvijoje „skijoringas“ yra labai populiarus. Vyksta jis profesionalioje motokroso trasoje ir kiekvienais metais po keletą etapų.“
Iki Vokietijos ir atgal
Dairantis dar plačiau, jau ne vienas lietuvis yra nuvykęs ir į Vokietijoje vykstantį „Elefantentreffen“, kuris jau 60 metų vyksta žiemos vidury Bavarijoje, šalia Čekijos sienos. 2018-aisiais čia dalyvavęs Mindaugas Šukys pasakoja:
„Susirenka čia entuziastai iš visos Europos su savo technika. Yra sakoma, kad bent kartą čia reikėtų atvykti. Kai atvažiavau galų gale į vietą įspūdis buvo toks – įsivaizduokite motociklininkų sezono atidarymą, tik purve. Absoliučiai viskas iki kulniukų buvo skystoj košėj. Kai radau kur pasistatyti palapinę ant sniego pylimo, išėjau pasibastyti.
Lietuviškas baikerių viduržiemis – kaip koks piknikas parke lyginant su šituo monstru. Mačiau keletą žmonių, kurie motociklais atvažiavo ir be nakvynės tiesiog aplankyti renginį. Kiek žiūrėjau į numerius, nemačiau lietuviškų, daugiausia itališki, čekiški, lenkiški ir, aišku, vokiški. Ne vienas vokietis stebėjosi, kokį atstumą aš sukoriau.
O kelionė buvo puiki, per šešias dienas daug įdomių vietų – muziejų, pilių, miestelių – pakeliui aplankiau. Na, o kai grįžau – Lietuvoje snygis, važiuoji, taikai į provėžą, stiklas rasoja, valaisi, stengiesi neišvažiuoti ant sniego ir vėl iš naujo valaisi. Pati sudėtingiausia kelionės dalis buvo paskutiniai 140 km. O iš viso nuvažiavau 2798 km, supilta pusantros vonios kuro. Padangos veikė nepriekaištingai, rankų apsaugos irgi neblogai.“
Žieminės motociklų padangos
Daugeliui aktualu – o kaip dėl žieminių padangų? Faustas dėsto tiesiai šviesiai: „Pagal KET reikalavimą privalu žiemos metu turėti padangas su M+S žymėjimu. Naudodami tokias būsite legalūs kelyje. Bet... jos labiau skirtos geriausiu atveju važiavimui per purvą. Kai kurie padangos gaminamos iš specialaus gumos mišinio, kuris išlaiko savo elastingumą ir sukibimą su asfaltu esant žemoms temperatūroms. Yra nemažai motorolerių padangų, su kuriomis išeina pavažiuoti sniegu. Bet dauguma padangų gamintojų perspėja, kad tokios padangos nėra visagalės. Giliame sniege ar ant ledo jos nepadės.
Žiemą ant ledo įmanoma pavažiuoti tik dygliuotomis padangomis. Čia aš nenoriu plėstis, nes dygliuotos padangos yra motokrosinės, o motokrosinės ne visada yra „road legal“. Kitas variantas yra savadarbės dygliuotos padangos, bet čia visai „offroad“ padangos važinėjimui toli nuo viešo naudojimo kelių arba ant ledo. O čia galime pakliūti į gamtosaugininkų tinklus prisidavę, kad yra motociklininkų, kurie važinėja ant ežerų. O šiaip šia tema plačiai diskutuojame Motociklininkai.lt forume.“
Bekelėje sportuojantis Mykolas papildo: „Yra pigiausios, liaudiškos savos gamybos – varžtuotos. Kai paskui sėdi su pradurta kamera miške. Taip pat suskirstyčiau tris rūšis: profesionalūs ledo dygliai, grunto ir rusiškos nešipuotos „leningradkės“, naudojamos „skijoringui“ ar varžyboms be dyglių. Tiesa, dar gali būti spidvėjaus tipo, bet tokios mūsų kraštuose yra retenybė.“
Apranga ir kiti pašiltinimai
Žiemą ir motociklas, ir vairuotojas gali kažkiek pergudrauti orą. Donatas Žvirblis dalinasi patirtimi apie keliavimą „greitkeliais“ ar kitais ne miško keliais, asfaltu:
„Šildomos rankenos yra gėris ne tik žiemą, bet yra minusų – storesnė rankena ir kitas – šonas šyla, šonas šąla. T.y. šildo juk tik iš vidaus. Dar labai pagelbėtų aukštesnis stiklas, nes žemiau nulio, važiuojant didesniu greičiu ilgesnį laiką, net ir pati geriausia striukė ilgainiui nebepadeda.
Vieną kartą tikslą pasiekti greitkelyje esant -2 laipsniams padėjo vilkikas – važiuojant už jo nėra saugu – į šonus blaško susimakalavęs oro srautas, matomumas labai ribotas, bet užtai perpus sumažina šaltą srautą. Kelnės, be abejo, geriausia yra neperlyjamos su pašiltinimu ir antkeliais.“
Laimonas Stanulis papildo: „Aprangai rekomenduočiau termo apatinius ir tekstilinę aprangą su žieminiu pamušalu. Šildomos rankenos, maišai ant rankenų nuo vėjo, žieminės pirštinės. Batai labai pasiteisino - žieminiai kariuomenės „kerzai“. Teko juos patobulinti, įsukant dyglių į pado priekinę dalį – būna, kad „baikas“ slysta, o tada kojomis norisi į ką nors atsiremti, tai tie dygliai labai padeda.
Dar reikia gero šalmo, būtinai su „pinlock“. Didžiausias nepatogumas – žiemą patalpos yra gausiai šildomos ir kai užeini su ta poliarininko apranga kur nors, reikia daug daug nusirengti. Todėl, jei važinėsite į darbą, turėkite, kur persirengti ir kantrybės. Vieną dalyką galiu užtikrintai pasakyti – motyvacija, kurią gauni iš tų žiemos pasivažinėjimų, yra pakankama, kad tai daryti.“
Ir pabaigai, džiugu, kad šią žiemą galėsime stebėti tautiečio Karolio Mieliausko žygį. Nuotykių ieškotojas jau yra motociklu įveikęs užšalusį Baikalo ežerą, o 2019 m. vasario mėnesį važiuos ir į šalčiausią pasaulio vietą Sibire.
