Nelaužomas vienintelis principas – nėra jokių taisyklių. Vairuotojus riboja tik fizinės kliūtys (pastatai, tvoros ar užtvarai) ir fantazija. Keisčiausia, kad šiame chaose žmonės nukeliauja, kur reikia, palyginti greitai ir paprastai sveiki gyvi.
Pažymėjimas – dabar, kursai – kada nors
„Turi savo nuotrauką? Atnešk, suorganizuosiu vairuotojo pažymėjimą“, – kartą per iftar (taip vadinama vakarienė per Ramadaną, kai po visos dienos bado stalai nukraunami valgiais) bičiulio namuose, iš didžiulio dubens savo lėkštėn kraudamas ryžius, rusiškai pasiūlė prieš porą valandų sutiktas pusamžis ponas. Būčiau pagalvojusi, kad šmaikštauja, bet ponas buvo iš paties Kabulo transporto departamento ir atrodė pernelyg solidžiai, kad žarstytų tokius juokelius.
„Seniai turiu“, – šyptelėjau. „Nenori turėti ir afganiško? Tikrai suorganizuosiu – už dyką. Vairuoti moki? Tiek užteks", – rimtu veidu gundė naujasis pažįstamas. Kad atstotų, pažadėjau paieškoti nuotraukos.
„Atnešk nuotrauką, suorganizuosiu vairuotojo pažymėjimą. Vairuoti moki? Tiek užteks.“
Kai vidury Kabulo dairaisi spragos nenutrūkstančiame vienaspalvių – dulkėtų, gerokai padėvėtų ir dažniausiai aplūžusių mašinų sraute, kad pereitum gatvę, gali nesunkiai patikėti, jog vairuotojo pažymėjimai dalijami būtent taip. Ne vieną kartą teko girdėti, kad miestas pilnas vairuotojų, apskritai neturinčių tos kortelės. Kam eiti į specialią mokyklą, jei neturi pinigų kursams (bemaž 200 litų už 12 savaičių mokslus – Afganistane tai yra nemenkos išlaidos) arba dar neišmokai vairuoti taip, kad išlaikytum egzaminą?
Bičiuliai pasakojo, kad pažymėjimą gali gauti iškart, o egzaminą išlaikysi, kai baigsi kursus. Nors su policininkais tekdavo bendrauti bent kartą per savaitę, nesu mačiusi, kad reikalautų vairuotojo pažymėjimo. Esminė informacija yra dirbovietė ir kelionės kryptis, taigi panašu, kad tokios istorijos netoli nuo tiesos.
Bjauriausia – per lietų
Norint patikėti, kad būna toks eismas kaip Kabule, reikia jį pačiam patirti. Daug kur pasaulyje taisykles kuria patys vairuotojai, būriai bet kaip vaikštančių pėsčiųjų – įprastas vaizdas Azijoje, duobėtos gatvės – taip pat anokia naujiena. Čia viskas suplakta į krūvą ir dar pagardinta papildomais prieskoniais.
Keturios-penkios-šešios automobilių eilės gatvėje, kuri buvo nutiesta tik dviem. Mašinos juda ne tiesia linija pirmyn, bet kur atsiveria tarpas. Pirmenybė – ne tam, kuris važiuoja dešinėje, o tam, kurio visureigis didesnis ir labiau šarvuotas arba kurio reakcija greitesnė. Tik akimirkai prarask budrumą ir įstrigsi tarp tokių pačių slunkių.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Eismas Afganistane |
Dviejų juostų abiejų krypčių gatvė per vakarinį piką gali pavirsti į penkių juostų vienos krypties prospektą. Tai niekam nerūpi, nes ant asfalto nematyti nė menkiausio balto brūkšnelio, kuris atskirtų eilei skirtą plotą. Jei asfalto apskritai esama. Mieste padoriai išasfaltuota tik kas trečia gatvė (greičiausiai dar sovietmečiu). Bet ir tose pačiose nepažymėtų perkasų, kalnelių, akmenų duobių pakanka dantims pamesti. Todėl greitį ribojančių ženklų net nereikia, vis tiek judėsi ne sparčiau kaip 30-40 km/h greičiu.
Greitį mažina ir daugybė patikrinimo punktų, kurių grandinė, juosianti centrinę miesto dalį, prašmatniai vadinama Ring of Steel – „Plieno žiedu“, užtvarų bei betono luitų, kurie turi pristabdyti savižudžius – ir visus kitus.
Teko girdėti, kad per karą su sovietais Kabule buvo pakenčiama transporto infrastruktūra – gatvės, šaligatviai, ženklų, šviesoforai. Didžioji dalis jų sunyko ne tik dėl nesibaigiančių ginkluotų konfliktų, bet ir dėl menkos priežiūros.
Kadangi ne visur nutiesti šaligatviai (bet ir tuos pačius mėgsta okupuoti vaisių, daržovių bei visokių niekų pardavėjai), pėstiesiems lieka žingsniuoti važiuojamąja dalimi. Gatvių šonuose būna iškasti grioviai lietaus vandeniui nutekėti, atliekoms surinkti ir patogūs dviračiams pastatyti. Vargas, jei neperšoki – įsmuksi iki kelių į šiukšlyną.
To ypač nerekomenduoju per lietų, kai sudrėkusios dulkės net asfaltuotas gatves užlieja Bangladešo potvynius primenančiu purvu. Dar blogiau, jei pataikysi į griovį įvažiuoti, – įstrigsi ilgam.
Tarytum 60 žmonių lifte
Tačiau labiausiai eismą stabdo automobilių gausa. Įsivaizduokite 4-5 mln. žmonių, susigrūdusių teritorijoje, skirtoje gal keturiskart mažesnei miniai. Žmonių tankumas – didesnis nei Niujorke ir jų vis daugėja. Net apytikslio gyventojų skaičiaus nežino niekas, kadangi statistika smarkiai šlubuoja.
Šviesoforai yra muziejinė vertybė, eksponuojama gatvėse. Jie apdulkėję stovi vos keliolikoje sankryžų – milijoniniame mieste!
Prieš gerus porą metų Afganistane buvo užregistruota beveik 1,5 mln. automobilių. Mažiausiai trečdalis jų važinėja Kabule ir jų kasmet padaugėja dešimtadaliu. Braižiusieji miesto planą manė, kad miesto gatvėmis judės iki 50 tūkst. automobilių. Vaizdžiai tariant, standartiniu daugiabučio liftu bando važinėtis 60 įvairaus sudėjimo personų.
Pridėkite tarp mašinų nardančius motociklus, į nuotekų griovius bandančius neįvairuoti dviratininkus, kur pakliuvo gatvę kertančius pėsčiuosius, prekeivių stumiamus vežimėlius su kalnais vaisių (jų galima nusipirkti vos atsidarius langą), skardinėmis su rūkstančiais chemikalais (atseit saugo nuo blogos akies) mojuojančius ir pinigų už tai kaulijančius vaikus, benamius šunis, vieną kitą rikšą, asilo traukiamą vežimaitį, savadarbiais ratukais judantį bekojį veteraną, avių bandą genantį piemenį – gausite Kabulo paveikslą.
Jame nebus daugelio dalykų, prie kurių įpratusios mūsų akys. Ne tik kokybiškai išasfaltuotų gatvių su šaligatviais, perėjomis ir šiukšliadėžėmis, bet ir kelio ženklų, nors vairavimo kursuose mokoma, ką kuris reiškia. Na, vienas kitas yra (didžioji dalis kabo ant minėto Transporto departamento pastato), bet atrodo svetimkūniai toje betvarkėje, tad į juos niekas nekreipia dėmesio. Blogiausia, kas gali nutikti, – pakliūsi po ratais ar kaukštelsi kam į sparną, bet tikrai negausi baudos.
O šviesoforai apskritai yra muziejinė vertybė, kažkodėl eksponuojama gatvėse. Jie apdulkėję stovi vos keliolikoje sankryžų – milijoniniame mieste! Nė karto nemačiau, kad keistų spalvas. Apskritai mirkčioja tik vienas, kiti naudojami nebent reklamoms pakabinti. Prieš penketą metų žadėta įrengti apie 100 šviesoforais reguliuojamų sankryžų, bet planas žlugo nepradėtas įgyvendinti, nes jie vis tiek nebūtų veikę – dėl policijos skolų energetikai atsisakė tiekti elektrą.
Geriausiu atveju sankryžoje stoviniuoja policininkas, rodantis vairuotojams, kur važiuoti, ar pristabdantis koloną. Bet tokia pagalba retai būna veiksminga – vairuotojai į pareigūnus kreipia mažai dėmesio. Jie kur kas greičiau susitvarko bendraudami tarpusavyje – mirkčiodami šviesomis ir signalizuodami, o reikalui esant, stodami žodžiu išsiaiškinti, kieno pirmenybė.
