LRT RADIJO žurnalistė Simona Vasiliauskaitė apsilankė ne viename autobuse prieš pat jam išvykstant, ir klausė keleivių, ar jie segasi saugos diržus.
„Nesutikau nė vieno žmogaus, kuris pasakytų, kad saugos diržus prisisega visada. Pastebėjau, kad iki autobuso išvykimo likus kelioms minutėms nė vienas žmogus nebuvo prisisegęs saugos diržo. Aš jiems papasakojau apie šią iniciatyvą, apie kurią jie nebuvo girdėję“, – pasakoja S.Vasiliauskaitė.
Tačiau, pasak žurnalistės, tai stebina, nes negirdėti tokių pranešimų tiesiog neįmanoma.
„Kol buvau autobusų stotyje, kelis kartus girdėjau garso pranešimus, kuriuose keleiviai raginami pasirūpinti savo saugumu ir segėti saugos diržus“, – teigia S.Vasiliauskaitė.
Jeigu keleiviai tikrai neišgirsta garsinių pranešimų, informaciją apie tai, kad reikėtų prisisegti saugos diržus jie gali rasti autobuso viduje. Tiesa, jie būna ne visuose autobusuose, kaip, beje, ir patys saugos diržai.
„Vairuotojai pažymi, kad yra pranešimai – tiek parašyti tekstu, tiek iliustracijos. Tačiau tokia situacija yra naujesniuose autobusuose.
Ne vienas keleivis sakė, kad važiuojant senesniais dažnai apsidairo ir ieško saugos diržų, bet jų neranda“, – sako S.Vasiliauskaitė.
Skirtingi keleivių ir vairuotojų požiūriai
Vienas autobuso vairuotojas papasakojo, kad kai kurie keleiviai saugos diržus segasi noriai, o kiti juos ignoruoja piktybiškai. Pavyzdžiui, paprašyti prisisegti, pereina į autobuso galą ir taip mėgina išvengti šios procedūros. S.Vasiliauskaitė sako, kad jos kalbinto vairuotojo nuomone, diržus segasi tie, kurie yra pakliuvę į nemalonias situacijas, galbūt avarijas, ir saugumo priemones vertina.
Kalbintas vairuotojas taip pat pastebėjo, kad saugos diržus dažniau segasi jauni keleiviai, todėl viliasi, kad ateityje situacija pasikeis į gerą, o kaip vieną iš priemonių to pasiekti įvardija aktyvesnį švietimą šia tema.
Tačiau kitas žurnalistės kalbintas vairuotojas laikėsi kitokios nuomonės. Jis teigė, kad važiuoja nedidelį atstumą iki Trakų, o jo važiavimo greitis neviršija 50 km/val., todėl viskas ir taip saugu. Šis vairuotojas pridūrė, kad net neprašo keleivių segtis saugos diržų, o jei ir prašytų, vargu, ar kas nors jo paklausytų.
Skirtingas nuomones išsakė ir autobusų keleiviai. Pavyzdžiui, viena ponia teigė, kad nesijaudina dėl galimybės įvykti eismo įvykiui, kurio metu gali nukentėti, nes nelaimė gali laukti bet kur, ne tik autobuse.
„Manau, kad segtis saugos diržus nereikalinga. Todėl, kad vairuotojai labai gražiai važiuoja ir tai nėra tolimas reisas. Mes važiuojame į sodus ar į kaimus, su dideliais krepšiais, todėl saugos diržai tik trukdytų. O nelaimė gali atsitikti ir einant keliu“, – savo požiūrį išsakė viena iš autobuso, važiuojančio į Trakus, keleivė.
Kita pašnekovė sako, kad saugos diržą segasi, kai važiuoja lengvuoju automobiliu, o autobuse tai daro ne visada.
„Kai sėdžiu galinėse sėdynėse aš jaučiuosi saugiau ir nesisegu. Mažesniuose autobusuose vairuotojai parspėja, kad reikėtų prisisegti saugos diržus, o vieną kartą net griežtai pareikalavo tai padaryti. Kai vairuotojas paprašo, tai žmonės jo paklauso“, – teigia kito autobuso keleivė.
Viena žurnalistės kalbinta mergina, kuri ruošėsi kelionei į Kauną, pasakojo, kad saugos diržą kartais užsisega. Jeigu to nepadaro, dažniau kalta sėdynių ergonomika. Kaip teigė pašnekovė, prisisegus saugos diržu ribojami jos judesiai, o sėdynės nėra patogios, todėl ilgainiui pradeda skaudėti nugarą. Norėdama to išvengti, dažniausiai saugos diržo ji nesisega.
Anksčiau buvo kitų problemų
Istorikas Gediminas Kulikauskas domėjosi tuo, kaip autobusais keleiviai važiuodavo tarpukario Lietuvoje. Pagal surinktus duomenis istorikas daro išvadą, kad tuo metu buvo kovojama su kitokiomis problemomis.
„Žvelgiant į tai, kas buvo tarpukariu, tai keleiviams buvo draudžiama spjaudytis, žaisti kortomis, prekiauti, elgetauti ar vežtis užtaisytą ginklą. Apie saugos diržo užsisegimą nebuvo daug kalbama, bet keleiviai turėjo pareigą, pastebėję, kad vairuotojas ar konduktorius neblaivus, pranešti stoties administracijai. Tuo metu problemos buvo kitos“, – LRT RADIJO laidai „10–12“ pasakoja G.Kulikauskas.
Kaip vieną iš priežasčių, kodėl anksčiau saugumui nebuvo skiriama tiek daug dėmesio, istorikas įvardija greitį.
„Galima pastebėti, kad tuo metu tarpmiestinių autobusų greitis buvo apie 50 km/val. Galbūt to ne visada buvo paisoma, bet neįsilėkdavo autobusai. Miestuose greitis buvo apie 40 km/val.“, – mano G.Kulikauskas
Galiausiai, tarpukariu nebuvo tiek daug autobusų, todėl norint į tolimesnę kelionę važiuoti didesniam keleivių skaičiui buvo ieškoma kitų alternatyvų, kurios tikrai nebuvo saugios.
„Tuo metu miestuose ir autobusų nebuvo labai daug. Kaune jų važinėjo apie 70–80. O didesnės kelionės į atlaidus ar ekskursija vykdavo taip, kad tiesiog sunkvežimiuose žmonės susistatydavo suolus ir apie prisisegimą kalbos nebuvo. Kartais tokie sunkvežimiai pakliūdavo į avarijas ir pasekmės būdavo tragiškos“, – istoriją apžvelgia G.Kulkikauskas.
Visą LRT RADIJO laidos „10–12“ pasakojimą apie saugos diržų naudojimą autobusuose galite išgirsti garso įraše.
Parengė Vytenis Kudarauskas
