Motociklininkų sezono pradžia ankstyvą pavasarį paprastai reiškia kelis dalykus: svarbiausia žinoti, kad transporto priemonių vairuotojai yra apsnūdę po žiemos, taigi ir motociklininkai mažiau matomi.
Taip pat esminis faktorius yra sukibimas su kelio danga ir kiti kelio būklės aspektai. Labai svarbu nepamiršti techniškai tvarkingai paruošti savo motociklą. O jeigu vėsesni orai vis dėlto nebaugina, prisiminkime, kad saugumo dalis yra ir pasyvios apsaugos priemonės – kokybiška motociklininko apranga.
Suprasti akimirksniu
- Kelių eismo taisyklės (KET) numato, kad mopedus, motociklus, triračius, visų rūšių keturračius eksploatuoti su vasarinėmis padangomis draudžiama gruodžio–vasario mėnesiais, taip pat kovo–lapkričio mėnesiais, jeigu bent dalis važiuojamosios dalies, kuria važiuojama, yra apsnigta ar apledėjusi.
- Motociklo ar mopedo vairuotojas privalo įvertinti meteorologines sąlygas ir turėti omeny, kad vasarinės padangos yra efektyvios tuomet, kai oro temperatūra – aukštesnė nei 7 laipsniai šilumos.
Daugiausia šąla galūnės
Nors kai kurie enduro motociklininkai ir žiemą važinėja miške ant sniego ar motokrosininkai zuja trasose, asfaltais važiuojančių tokių pamatysi labai retai. Šiais metais plento sezoną dar vasario mėnesį atidaręs motociklininkas kaunietis Ramūnas Gavutis tai jau vadina tam tikra tradicija – kone dešimt metų jis uždaro sezoną prie kalėdinės eglutės, o atidaro kai temperatūra pasiekia bent 5 laipsnius šilumos. Pasak Ramūno, tokią temperatūrą jis pasirenka labiau dėl saugumo sumetimų, negu dėl šilumos. Be to, pastaruosius keletą metų gamta suteikė geras progas šiai tradicijai.
Pasak Ramūno, iki nulio dar nebūna šalta, nes atsižvelgiant į temperatūrą bei kitas oro sąlygas galima ir atitinkamai apsirengti, ir koreguoti maršrutus. Bet daugiausia šąla, žinoma, galūnės:
„Tačiau ir čia jau prikurta įvairiausių priemonių, padedančių su tuo kovoti: nuo gerų pirštinių, batų iki specialių movų ant vairo, elektra šildomų liemenių, pirštinių, rankenų ir pan. O šiaip apranga susideda standartiškai iš 3 sluoksnių: apatinė termo apranga, softshell ar panašus vidurinis sluoksnis ir touring’inė moto apranga su membrana“.
Pasak R.Gavučio to užtenka, jeigu nesi Karolis Mieliauskas ir nevažiuoji į šalčiausias pasaulio vietas.
„Nesu iš tų, kurie žiemą dedasi spygliuotas padangas ir lekia pusnimis, gal dar nepribrendau tam. Tačiau, stojus vėsiems orams, stengiuosi, kad ratukas neperliptų 100-200 km ir neviršytų 2-3 val. važiavimo.
Nors būna visaip. Beje, yra ne vienas būrelis tokių pačių ir dar labiau nučiuožusių moto kolegų. Juk dauguma tokių kaip mes, jau po Kalėdų ar prie Naujųjų metų stalo pradedame žiūrėti įvairius motokelionių, motonuotykių filmukus visokiuose youtubuose ir nekantriai laukiame palankesnių orų.“
Noras važiuoti nesikeičia
Žinomas JAWA motociklų mylėtojas Paulius Jarukas yra iš tų, kurie nepaiso sezoniškumo – net ir žiemą važiuoja pasitaikius progai, dažniausiai – „Dnepr“ motociklu su lopšiu. Pasak Pauliaus, važiuoti motociklu noras nedingsta niekada, jis nepasidaro stipresnis ar silpnesnis dėl klimato kaitos – jeigu nori važiuoti ar vyksta koks renginys – sėda ir važiuoja. Motociklininkui tik apmaudu, kad žiemos renginių Lietuvoje yra nedaug.
Todėl žiemą dažniausiai važiuoja tiesiog išmėginti savo ir motociklo su lopšeliu vairavimo įgūdžius miške ar kur kitur kur sunkiau važiuoti. Taip pat P.Jarukas kartu su bendraminčiais lapkričio mėnesį tradiciškai važiuoja į Širvintų rajoną paminėti vadinamojo „Širvintų stebuklo“:
„Iki vietos atvažiuojame motociklais, o po to naktį pėstute atkartojame 1920 m. maršrutą, kuriuo ėjo Lietuvos kariai, kad pakrautų malkų Lenkijos kariuomenei. Po žygio laužas, tamsa, bendraminčiai ir gera nuotaika.“
Paulius teigia, kad pats pažįsta nemažai žiemą važiuojančių motociklininkų – vieni nedaug vairuoja, bet yra ir tokių, kurie ir už Lietuvos ribų žiemos metu važinėja.
-
„Regitros“ testas motociklininkams: kodėl svarbu mokėti manevruoti ne tik greitai, bet ir lėtai?
-
Unikali akcija „Mane veža“: kviečiančių neregius pakeliauti motociklais daugiau nei ypatingųjų keleivių
-
Mūšis tęsiasi: ar Seimas leis B kategoriją turintiems asmenims vairuoti ir motociklus iki 125 kub. cm?
P.Jarukas pripažįsta, kad tokiu oru šalta būtų, jeigu važiuotum su džinsais, bet žiemai reikia specialios aprangos:
„Būtina visą savo kūną įpakuoti į specialius drabužius, skirtus šaltajam sezonui. O kalbant apie eismo saugumą, žiemą svarbu suprasti, kad kelio danga jau kitokia – sniegas, ledas, lietus. Tad reikia ne tik geras padangas užsidėti, bet ir važiuojant būti labai budriam. Bet kuriuo metu gali pats slystelti ar kažką kitą iš eismo dalyvių gali sumėtyti – nespės sustoti ir tiesiog įlėks į tave.“
Primigę refleksai ir įgūdžiai
Pauliui antrina ir Ramūnas Gavutis. Pasak jo, santykinai vėsaus oro niuansai susiję su bendra saugumo logika: padangų sukibimas su danga būna prastas, keliuose lieka daug kelininkų pripilto smėlio-druskos mišinio, dulkių, likusių po žiemos, pačių padangų mišinys dar būna sukietėjęs.
„Naudojame M+S tipo padangas, nes to reikalauja ir KET (beje, adventure tipo motociklų vadeliotojai, skirtingai nuo gatvinių, gali pasidžiaugti, jog jiems gamintojai gamina M+S padangas). Taigi reikėtų visa tai įvertinti pasirenkant ir greitį, ir manevrus – ypač posūkiuose. Nepamiršti ir to, kad ir koks Valentino Rossi besijaustum, po šaltojo sezono visi refleksai ir įgūdžiai būna primigę.
Gatvėse ir kituose bendro naudojimo keliuose reikėtų turėti omenyje, kad kitų transporto priemonių vairuotojai dar tik bunda po žiemos miego ir yra pamiršę apie motociklus. Automobilininkų norėtųsi paprašyti atidžiau žiūrėti į veidrodėlius, nedaryti nereikalingų manevrų ir rodyti posūkius. O motobroliams ir sesėms linkėčiau visą sezoną važiuoti taip, kad vidinis balsas sakytų: Tu esi nematomas ir tavo kelias visada yra šalutinis. Tuomet visi mažiau skaitytumėme liūdnų straipsnių motociklų tema“, – įžvalgomis dalinasi R.Gavutis.
Beje, apie motociklo darbą šaltuoju metų sezonu Ramūnas sako, kad gyvename XXI amžiuje, taigi motociklai jau su kuro įpurškimo sistemomis, o tai reiškia, kad nėra absoliučiai jokio skirtumo nuo vasaros. Na, o fizika sako, kad šaltu oru variklis tampa netgi santykinai galingesnis.
„Nematomi“ motociklininkai
Kelerių metų naujiena Lietuvoje – dėl šylančio klimato pratęstas ir motociklų sezonas. Nors A kategorijos vairavimo instruktorius Robertas Mečanec tuo džiaugiasi, ragina tai vertinti kritiškai:
„Lietuvoje žiemos sezonas yra sutrumpėjęs, turime šiltesnius orus rudenį ir pavasarį, kuomet sniegas ar plikledis pasitaiko vis rečiau. Žinoma, džiugu, kad prailgintas sezonas ir galime važiuoti net iki gruodžio mėnesio, o pavasarį nuo kovo mėnesio, bet turime atsižvelgti į oro sąlygas. Jei bent dalis važiuojamosios dalies, kuria važiuojama, yra apsnigta ar apledėjusi, motociklą su vasarinėmis padangomis eksploatuoti draudžiama.“
Tad tiek vėlyvą rudenį, tiek ankstyvą pavasarį labai svarbu būti ypatingai atidiems ir nepervertinti savo galimybių po žiemos. Kelio danga dar nėra įšilusi ir su padangomis turi prastesnį sukibimą, pailgėja ir stabdymo kelias. Pasak instruktoriaus, taip pat labai reikėtų saugotis po žiemos atsiradusių duobių, smėlio ir druskos likučių.
Ir, be abejonės, pradedant naują sezoną motociklininkas turi būti ypač atidus gatvėje, nes pavasarį padidėja eismo srautas, išvažiuoja daugiau transporto.
-
Istorinė pergalė: Utenoje paaiškėjo pirmoji Lietuvos motokroso Moterų klasės čempionė
-
Karas keliuose tęsiasi: motociklininkas Vilniuje rizikavo gyvybe, iššokdamas prieš automobilį
-
Motociklininkų egzaminų sezonas „Regitroje“ bus ilgesnis: laukia ir daugiau naujovių
-
Artėja motociklų sezonas: kuo svarbu pasirūpinti, kad pirma kelionė nesibaigtų nelaime
„Pavasarį motociklininkai yra nematomi – bent jau taip traktuoja dauguma vairuotojų. Pavasarinis iššūkis eismo saugumo prasme yra natūralus, tad turime adaptuotis, priprasti prie pokyčių, nuolat stebėti aplinką, dairytis per galinio vaizdo veidrodėlius“, – apibendrina R.Mečanec.
Jam antrina ir motociklų vairavimo instruktorius Linas Valatkevičius: „Motociklininkas, važinėdamas keliais, turi atsiminti, kad jis yra sunkiai pastebimas kitų eismo dalyvių. Lietuvos keliuose nėra labai daug motociklų, todėl automobilių vairuotojai nėra prie jų pripratę.
Motociklo vairuotojas turi atsiminti, kad jo pločio gabaritai iš priekio sunkiai pastebimi kitiems eismo dalyviams – juos nustelbia šviečiantis artimųjų ar tolimųjų šviesų žibintas, todėl kartais sunku įvertinti artėjančio motociklo greitį. Be to, motociklų vairuotojai tikriausiai žino, kad didžioji automobilių vairuotojų dalis apie juos atsiliepia neigiamai. Man sunkiai suvokiama šita neapykanta ir šaltasis karas“, – pastebi instruktorius.
Motociklininkai vairuoja ir automobilius
Tačiau naujai „iškeptas“ motociklininkas, pernai įgijęs teisę vairuoti A kategorijos transporto priemonę Paulius Sviklas, teigia, kad vis dėlto šis karas labiau jaučiamas tik žiniasklaidoje:
„Gyvai dažniau pastebiu tiesiog durnumą – pvz., kai mašinų vairuotojai sugalvoja su mocu nuo sankryžos draginti. Gal ir galima tokius veiksmus kaip karą vertinti, bet man tai atrodo elementarus durnumas ir nesuvokimas. Kaip ir moco lenkimas paliekant pusmetrio tarpą ir t. t.
Problema mano manymu ta, kad dauguma automobilių vairuotojų nėra vairavę motociklo ir elementariai nesupranta, kad draginimas ar pusmetrio atstumo palikimas yra labai blogai. Na, o dauguma motociklų vairuotojų turi ir mašinas, tad net vairuodami motociklus, supranta, kas nepatinka automobilių vairuotojams.“
Paklausus, o kokie Pauliaus įspūdžiai po pirmojo sezono ir kaip pasikeitė jo paties požiūris į motociklus, kai jau pats atsisėdo ant plieninio žirgo, vyras teigia, kad iš esmės požiūris nepasikeitė – motociklai matomi taip pat. Dabar gal tik prie sankryžų mašiną vairuodamas jis visada stengiasi palikti tarpą motociklams – iki A kategorijos tą kartais pamiršdavo.
Tačiau pasikeitė saugumo suvokimas keliaujant tiek dviračiu, tiek pėstute – „supranti, kad esi labai pažeidžiamas, kai nesi mašinoje. Motociklas tą padėjo geriau suprasti.“
Na ir dar – pradėjęs važinėti motociklu, P.Sviklas aiškiau pamatė mašinų techninę būklę: „Kiek daug yra dvokiančių mašinų, juodais dūmais apsipylusių! Sėdėdamas mašinoje to nejauti, nes daug kvapų salono filtras sulaiko.“
Tęsdamas mintį apie „šaltąjį karą“, Paulius visgi pabrėžia pozityvą: „Manau, gatvėse reikia išsitekti visiems, o kvailių pasitaiko kiekvienoje kategorijoje – yra dviratininkų, kurie važiuoja gatve, nors yra dviračių takas. Yra motociklininkų, kurie mieste tarp mašinų nardo 150 km/val., yra ir mašinų vairuotojų, kuriems atrodo, kad gatvės tik jiems priklauso. Bet tokių mažuma ir tuo reikia pasidžiaugti.“
Pavasarį – daugiausia mokinių
Motociklų instruktorius Robertas Mečanec teigia, kad ankstyvą pavasarį dažniausiai būna didesnis antplūdis mokinių, be to, dalis norinčiųjų išsilaikyti teises yra likę dar iš rudens, kurie pradėjo mokymus, bet dėl nepalankių oro salygų nespėjo iki sezono pabaigos.
„Pavasarį būna labiau motyvuoti mokiniai, kurie dega noru kuo greičiau išsilaikyti A kategoriją ir sėsti ant savo motociklo bei pradėti savarankišką motogyvenimo kelionę. Aišku, nėra labai didelis malonumas važiuoti motociklu, kai lauke keli laipsniai šilumos, bet mokinį motyvuoja tai, kad kuo anksčiau pradės mokytis, tuo turės ilgesnį moto sezoną. Beje, norinčių mokytis kiekvienais metais vis daugėja“ – teigia R. Mečanec.
Instruktorius Linas Valatkevičius taip pat sutinka, kad mokinių „pikas“ paprastai būna pavasarį, į vasaros vidurį besimokančiųjų kiekis stabilizuojasi, o link rudens naujų mokinių kiekis sumažėja. Bet, pasak instruktoriaus, būna ir tokių mokinių, kurie ir spalio mėnesį pradeda mokytis ir dar tikisi išlaikyti egzaminą iki žiemos.
„Mokytis pradedame, kai lauko temperatūra komfortabili mokymuisi, tai yra bent 6-7 laipsniai šilumos. Asfalto danga irgi jau turi būti įšilusi. Tai būtina pakankamai geram motociklo padangų sukibimui su važiuojamąja dalimi.“
Paklausus, kokie mokiniai ateina mokytis anksčiausiai, L.Valatkevičius sako, kad mokinių būna pačių įvairiausių. Vieni laukia šilumos, kiti ir prie žemos temperatūros mielai mokosi važiuoti. Yra mokinių, kurie bijo važiuoti per lietų ar esant šlapiai kelio dangai. Bet labai priklauso nuo paties asmens motyvacijos ir galimybių. Jeigu mokinys investuoja į motociklininko aprangas, jam blogesnės oro sąlygos nėra baisios, nes jas nustelbia noras kuo greičiau išlaikyti egzaminą ir galimybė greičiau mėgautis važiavimu šia transporto priemone.
„Kerzai“ netinka
Paulius Sviklas puikiai iliustruoja, kad neretai pirmojo motociklo vertė būna panaši į motociklininko aprangos kainą:
„Motoaprangos ieškojau internete, konsultavausi su pažįstamais, parduotuvių irgi kelias aplankiau, tačiau vieną pasirinkau būtent dėl aptarnavimo. Per vieną kartą nusipirkau striukę, kelnes, pirštines, batus – išleidau apie 600 eurų. Vėliau įsigijau ir šalmą, nes kartinginis ne toks patogus buvo. Dar vėliau – antras šiltesnes pirštines, lietaus batus ir lietaus aprangą – tai, ko reikia komfortiškam važiavimui. Viską pirkau naujus, išskyrus lietaus aprangą. Iki šios dienos motociklui esu išleidęs 1600 Eur (be benzino), aprangai – 1200 Eur. Manau, toks kainų santykis tarp motociklo ir aprangos yra teisingas pradedančiajam.“
Pasak R.Mečanec, ir egzamino bei mokymo metu ypatingai didelis dėmesys skiriamas motociklininko saugumui. Jeigu anksčiau pakakdavo egzamino ir mokymo metu dėvėti tik šalmą ir pirštines, tai šiuo metu yra privaloma pilna ekipiruotė: saugos šalmas, alkūnių, kelių ir pečių apsaugos, pirštinės bei batai (motociklo batai turi būti sertifikuoti ir atitikti keliamus reikalavimus).
„Beje, dėl batų. Dauguma mokinių galvoja, kad egzamino metu praslys tiesiog su paprastais auliniais odiniais batais. Tačiau egzaminuotojas ypatingą dėmesį prieš egzaminą skiria apsaugų apžiūrai – ar mokinys tinkamai pasiruošęs laikyti egzaminą. Ir puiku. Nes šios ekipiruotės reikia ne tik egzaminui, bet ir gyvenimui“, – sako instruktorius.
