Ekspertų teigimu, šiuolaikinės variklių alyvos yra tokios pažangios, jog jų skaidrumas, konsistencija ar kvapas jau nebėra tie parametrai, pagal kuriuos galėtume spręsti apie alyvos kokybę – priešingai, kliaudamiesi jais galime būti gerokai suklaidinti, o klaidos brangiai kainuoti. Kokie mitai apie variklio alyvą vis dar vyrauja tarp vairuotojų ir kodėl ekspertai reikalauja, kad vairuotojai itin atidžiai skaitytų jų etiketes?
Pirmas mitas. Juoda spalva – prastesnės savybės
Daugeliui dyzelinių automobilių savininkų nerimą kelia pakitusi alyvos spalva, kurią galima pamatyti ant matuoklio, skirto kontroliuoti alyvos lygį. Automobiliuose su aukšto slėgio varikliais, gintaro spalvos alyva greitai praranda savo skaidrumą ir tampa juoda – šitaip gali nutikti ir ką tik pakeitus alyvą, todėl kai kurie vairuotojai sunerimsta, ar tikrai mechanikas pakeitė visą alyvą ir internete įnirtingai ima ieškoti geriausių skalavimo skysčių.
„Tokia alyva tikrai nepraranda savo savybių, nes yra technologiškai sukurta veikti būtent tokiomis sąlygomis. Ji išskalauja susikaupusius suodžius, suriša juos su savimi ir apsaugo variklį nuo nuosėdų kaupimosi, visą laiką išlaikydama tepimo parametrus. Suodžių dalelės visą laiką cirkuliuoja alyvoje, nesukeldamos jokios žalos“, – aiškina alyvos ir tepalų gamintojo „Total Energies“ ekspertas Andrzejus Husiatynskis.
Tuo pačiu ekspertas pabrėžia, kad norint, jog tokia alyva efektyviai sugertų teršalus ir apsaugotų variklį, labai svarbu laikytis gamintojo nurodytų rekomendacijų ir alyvą bei filtrą keisti tinkamais intervalais.
Antras mitas. SND varikliuose alyvos tepimo savybės geresnės
Suskystintomis naftos dujomis (SND) varomų transporto priemonių naudotojai dažnai su pasididžiavimu pabrėžia, kad jų variklių vidus yra išskirtinai švarūs, o alyva keitimo metu praktiškai nežymiai savo spalva skiriasi nuo naujos. Eksperto teigimu, išvaizda yra apgaulinga.
„Viena vertus, tai tiesa – SND yra palankios švariam degimui, nes nesusidaro daug teršalų, dėl to alyva ilgai išlaiko spalvą, panašią į šviežios alyvos. Kita vertus, SND yra plika akimi nematomų cheminių teršalų, kurie neigiamai veikia alyvą ir pablogina jos tepimo savybes. Visa tai susiję su siera, dėl kurios degimo procese susidaro rūgštiniai junginiai, prasiskverbiantys į alyvą ir ją rūgštinantys. Paprastai alyva pati gali neutralizuoti tokius junginius, tačiau SND varomų automobilių vairuotojams patariama labai griežtai laikytis gamintojo nustatytų alyvos keitimo terminų arba juos sutrumpinti netgi perpus“, – įspėja A. Husiatynskis.
Trečias mitas. Skystesnė alyva – prastesnis tepimas
Nemažai vairuotojų ir, deja, mechanikų vis dar mano, kad alyva, kuri kambario temperatūroje atrodo skystesnė, labai prastai suteps variklį, ypač automobiliuose, turinčiuose didesnę ridą. A. Husiatynskio teigimu, toks mąstymas klaidingas, nes alyvos tepimo savybes lemia būtent klampumo charakteristikos, nurodytos ant pakuotės pagal Automobilių inžinierių asociacijos (SAE) standartus, pavyzdžiui, SAE 0W-20, 5W-30, 10W-60.
„Būna, kad pakuotėje esanti tiršta alyva karštame variklyje labai suskystėja ir atvirkščiai. Taip atsitinka dėl alyvos klampumo indikatoriaus. Pavyzdžiui, 15W-40 alyva, palyginus su 0W-40 alyva, turės didesnį klampumą kambario temperatūroje. 1000°C temperatūroje abi alyvos bus vienodos klampos, tačiau esant aukštesnei temperatūrai t.y., karštesnėse variklio vietose, 0W40 alyva pasižymės didesniu klampumu nei 15W-40 alyva“, – pasakoja ekspertas.
Todėl praktikoje ieškoti kuo didesnio klampumo alyvos yra labai rizikinga – alyvą svarbu rinktis atsižvelgiant į variklio gamintojo standartus: „Pasirinkus per mažo arba per didelio klampumo alyvą, galime sulaukti variklio veikimo ar hidraulinių elementų funkcionavimo sutrikimų. Neapgalvotas alyvos keitimas gali baigtis ne tik padidėjusiu variklio darbo garsumu ir sumažėjusiu našumu, bet ir, pavyzdžiui, nutrūkusia paskirstymo grandine“, – pavojus įvardija A. Husiatynskis.
