Charleso Goodyearo atsitiktinis atradimas
Norint papasakoti apie baltašonių padangų atsiradimą, reikėtų sugrįžti beveik pusantro šimto metų atgal ir pradėti mūsų istoriją nuo kelių garsių pavardžių, kurios tikrai yra žinomos kiekvienam smalsiam vairuotojui. O tiksliau, reikėtų pradėti pasakojimą nuo specialios gumos rūšies, kurią 1839 metais atsitiktinai sukūrė išradėjas Charlesas Goodyearas. Šis ponas kažkaip netyčia ant karštos viryklės numetęs gabalą kaučiuko, sumaišyto su siera, atrado gumos vulkanizacijos procesą. Mat prieš šį Goodyearo atradimą, tuometiniai gumos gaminiai buvo tiesiog nepatvarūs ir greitai netekdavo savo formos bei dalies vertingų savybių.
Ko gero, nelabai būtų smagu avėti guminiais kaliošais, kurie nuo vasaros karščio ištižtų, o nuo žiemos speigo subyrėtų! O jeigu rimtai, tai Goodyearo atradimas tuo metu padarė esminį perversmą pramonėje, suteikdamas galimybę iš natūralus kaučiuko gaminti kokybiškus gumos dirbinius, įskaitant ir tuometinio transporto padangas.
Pirmosios pneumatinės padangos
Taigi ši pono Goodyearo 1844 metais užpatentuota vulkanizuota gumos masė ir buvo naudojama padangų gamyboje. Tik tuometinės padangos nebuvo tokios, kokias dabar matome kasdieniame gyvenime. Jos daugiau priminė paprastų vežėčių ratų apkaustus, apmautus ne metalu, bet ištisinėmis gumos juostomis. Tokia „padangų“ gamybos technologija buvo naudojama iki tol, kol vienas galvotas vyrukas susiprato ant ratlankio pritvirtinti ne vientisą gumos juostą, bet guminę žarną. Ne tik ją pritvirtinti, bet dar į tą žarną pripūsti oro. Tai va, tokiu būdu buvo išrasta pirmoji pneumatinė padanga.
Tas pirmasis pneumatinės (pripučiamos) padangos patentas buvo įregistruotas 1846 metais škotų išradėjo Roberto Williamo Thomsono vardu. Deja, dėl gamybos proceso brangumo šis išradimas tuo metu nebuvo įdiegtas į gyvenimą ir ilgainiui buvo pamirštas. Pamirštas, kol 1889 metais škotas Johnas Boydas Dunlopas sukūrė ir padirbino dviračiui skirtas pneumatines padangas, kurios puikiai pasiteisino realioje kasdienybėje.
Gaminys pasirodė toks sėkmingas, kad, praėjus metams po pristatymo, žinomas dviratininkas Willie Hume, įrodydamas Dunlop pneumatinių padangų pranašumą, 1889 metais laimėjo dviračių lenktynes Airijoje, o paskui ir Anglijoje.
Netrukus po dviračių atėjo eilė ir automobiliams. Ir jau 1895 metais prancūzai broliai Andre ir Edouard'as Michelinai pirmieji panaudojo pneumatines padangas savo automobiliui, dalyvaudami Paryžiaus-Bordo lenktynėse. Beje, abu broliukai tikrai neatrodė naujokai padangų versle, nes 1889 metais jau buvo įkūrę „Michelin“ kompaniją (Compagnie Générale des Établissements Michelin).
Dar viena, tada dar mažai žinoma kompanija „Continental Tire“ 1904 m. pristatė pirmąją pasaulyje automobilių padangą su raštuotu protektoriumi, kuris gerokai pagerino padangos technines savybes, susijusias su paviršių sukibimu, stabdymo keliu ir stabilumu posūkiuose.
Kaip ir kokiu būdu, baltos padangos pavirto juodomis
Labai svarbus įvykis buvo užregistruotas maždaug 1912 metais (kituose šaltiniuose nurodomi 1910 m.). Ne tik svarbus, bet ir labai reikšmingas baltašonių padangų atsiradimo istorijoje bei jų panaudojime. Mat reikalas tas, kad maždaug iki šio įvykio, automobilių ir kitokios technikos padangos buvo ne juodos spalvos. Skirtingai nuo informacijos, randamos lietuviškame internete, pirmosios padangos buvo pilkšvai baltos spalvos, kuri dėl aplinkos bei laiko poveikio, tik šiek tiek patamsėdavo.
Tik nemanykite, kad beveik prieš šimtą metų ir daugiau, baltos padangos buvo automobilio statuso išraiška ar mada. Ne! Baltos gumos padangos buvo tik natūralaus kaučiuko vulkanizavimo proceso išdava, kurio metu pagaminta padanga įgaudavo kaučiukmedžio dervos spalvą – baltą spalvą. Ir neskaitant netgi to, jog gumos vulkanizavimo procese buvo naudojamas cinko oksidas, dar labiau išbalinantis padangos gumą.
Maždaug nuo 1912 metų, „B.F. Goodrich“ kompanijai padangų gamybos procese pradėjus naudoti cheminę medžiagą – techninę anglį, dar kitaip vadinamą „suodžiais“, padanga pakeitė savo spalvą. Ši medžiaga – juodos spalvos anglies cheminis junginys, panašus į tą, kurį dabar naudojame mūsų spausdintuvuose. Tiesa pasakius, išradimu šio įvykio negalėtume pavadinti, nes istoriniai faktai rodo, kad pirmąsias užuominas, apie suodžių įmaišymą į vulkanizuotą gumą, galima rasti dar devyniolikto amžiaus pabaigoje. O jau dvidešimtojo pradžioje, tiksliau – 1904 metais britas Sidney Charles Mote, dirbdamas Londone įsikūrusioje „India Rubber Company“ įmonėje, savo eksperimentais įrodė stiprinantį suodžių poveikį vulkanizuotai gumai. Beje, šią įmonę vėliau nupirko ta pati „B.F. Goodrich“ kompanija.
Baltašonių padangų atsiradimas
Taigi techninė anglis gumai suteikė daugiau elastingumo, tvirtumo, atsparumo šalutiniams fiziniams poveikiams bei trinčiai. O tai buvo be galo svarbu, įvertinus prastą tuometinių kelių būklę ir trumpą baltų padangų tarnavimo laiką. Kaip jau minėjau, „suodžiai“ buvo dirbtinė medžiaga ir jos gamyba buvo gana brangi, todėl taupumo sumetimais, pradžioje suodžius dėdavo ne į visą gumos masę, bet tik į padangos protektorių. Tai yra, į tą padangos dalį, kurį liesdavosi su kelio danga. Tokiu būdu pagamintos padangos apačia būdavo juoda, o šonai – balti. Tai va šitaip, visiškai savaime ir atsirado pirmosios baltašonės padangos. Dėl to jų ir pavadinimas lietuviškai turėtų skambėti ne „padangos baltu kraštu ar baltu bortu“ ar dar kaip kitaip, bet „baltašonės“ padangos.
Ilgainiui atpigus suodžių gamybai, šis pigmentas buvo dedamas jau ne tik į padangos protektorių, bet tolygiai į visą gumos masę ir taip pagaminta padanga pasidarė visa juoda. Priminsiu, kad tai buvo daroma, ne estetiniais sumetimais, bet dėl praktinio būtinumo. Mat anglies prisodrinta guma būdavo tampresnė, ilgaamžiškesnė ir žinoma – praktiškesnė, nes ant juodos padangos nesimatydavo nei įbrėžimų, nei nešvarumų.
Kintantis baltosios sienelės plotis
Taigi atėjo laikas, kai juodosios „suodinos” padangos galutinai išstūmė baltašones. Ir maždaug nuo 1920-ų metų, beveik visų JAV gaminamų automobilių padangos jau buvo juodos, o baltašonės padangos pasidarė daugiau kaip prabangos atributas. Nors jos ir buvo žymiai brangesnės už juodas, bet buvo mažiau atsparios smūgiams, temperatūros pokyčiams ir svarbiausia – nebemadingos. Taip, taip, teisingai supratote. Automobilizmo pasaulyje mados šauksmas užėmė ir dabar užima tikrai ne paskutinę vietą.
Taigi, norint likti viršūnėje, reikėjo sugalvoti kažką naujo. Todėl baltoji padangų sienelė buvo tobulinama ir jau vėliau tapo baltos gumos juosta, kuri gamybos proceso metu buvo įlydoma į šoninę juodos padangos pusę. Baltosios juostos plotis, bėgant metams, tai didėjo, tai mažėjo. Jeigu 1925 metais padangos balto šono plotis svyravo maždaug 3,75 – 4,00 colio (9,52 – 10,16 cm), tai jau prieš pat II-ąjį pasaulinį karą – 1940 metais jo plotis buvo sumažėjęs iki 3 colių (7,62 cm). Iš dalies tai atsitiko dėl paties automobilio ratų mažėjimo. Mat mažėjant padangai, automatiškai kito ir balto šono dydis ant jos.
Nors ir didžioji dalis tarpukario automobilių pro gamyklos vartus išvažiuodavo „apauti“ juodomis padangomis, prestižiniai ir prabangūs automobiliai buvo išimtis. Ir ne tik jie. Norint papuošti ar padabinti savo automobilį, baltašones padangas buvo galima papildomai užsisakyti jau pačioje gamykloje, arba pas bet kurį padangų pardavėją. Taigi, 1930-1940 prieškario metais baltašonės padangos pamažu sugrįžo į rinką ir tapo gero skonio ženklu.
Pokario automobilių padangos
Bet ilgai tai nesitęsė, nes užėjus II pasauliniam karui, prabanga ir grožis užleido vietą taupumui, praktiškumui ir masinei gamybai. Baltašonės padangos buvo užmirštos, kaip nereikalingas automobilio atributas ir jau niekas net galvot negalvojo, kad jos vėl kada nors pasirodys rinkoje.
Bet, kaip nebūtų keista, praėjus vos keliems metams po karo, baltašonės padangos ir vėl suspindo visu savo gražumu. Maždaug apie 1948-uosius, apvalėjant automobilių kėbulų formai, beveik kiekvienas JAV automobilis ir vėl puikavosi baltumu spindinčiais ratais. Iš juodomis, tradicinėmis padangomis „apautų“ automobilių liko tik specialiųjų tarnybų transportas ir rinkoje pigiausiai kainuojantys modeliai. Drąsiai galima teigti, kad maždaug nuo 1948 iki 1970 metų besitesintis pribloškiantis baltų padangų populiarumas buvo jų gyvavimo aukso amžius.
Jeigu kalbėtume apie tuometinės baltos juostos plotį padangoje, tai reikėtų konstatuoti, kad jis turėjo tendenciją mažėti ir svyravo maždaug nuo 3 colių (7,62 cm) iki 2.25 colių (5.71 cm). Beje, apie 1950-uosius pats populiariausias padangų balto šono plotis JAV buvo 2,75 colio (6,98 cm).
Naujas baltašonių padangų įvaizdis
Kintant automobilių kėbulų dizainui, keitėsi ir baltašonės padangos. 1960 metais išnykus ovaliniam ir pradėjus dominuoti kampuotam automobilių stiliui, buvo pristatytos naujo tipo padangos. Naujiena buvo tame, kad baltoji padangos juosta nuo padangos vidinio krašto buvo perkelta į padangos šono vidurį ir jau nebesilietė su ratlankiu.
O nuo 1962 metų tokio stiliaus padangos buvo pradėtos gaminti masiškai ir baltos šoninės juostos palaipsniui pavirto tik į vieno colio (2,5 cm) pločio juostelę. Ir tai dar buvo ne pabaiga.
Juostelės plotis buvo mažinamas tiek, kad apie 1970-uosius susitraukė vos ne iki batų raištelio storio ir vargu ją jau buvo galima įžiūrėti padangos kontūre. Gali būti, kad vien dėl šios priežasties, buvo pradėtos dėti dvi, o paskui net ir trys juosteles primenančios linijos. Beje, juostelių spalva irgi keitėsi. Pradedant nuo klasikinės baltos, jų spalva mainėsi į mėlyną, raudoną ir geltoną. Beveik tuo pačiu metu su šiomis plonytėmis juostelėmis konkuravo ir ant padangų atsiradę balti arba spalvoti gamintojo logotipai bei užrašai.
1964 m. pagamintas automobilis Mercury Comet su vieno colio (2,5 cm) pločio baltašonėmis padangomis. Maždaug nuo 1962 m. baltoji padangos juosta nuo padangos vidinio krašto buvo perkelta į padangos šono vidurį ir jau nebesilietė su ratlankiu.
Bet netrukus, jau apie 1970-uosius, padangų spalvoti užrašai susirado savo fanus – sportinius automobilius ir visureigius, o siaurosios juostelės transformavosi į klasika tapusią 3/4 colių (1,9 cm) arba 7/8 (2,2 cm) colių pločio vienos juostos baltašonę padangą.
Baltašonių padangų eros pabaiga
Tokio stiliaus baltašonės padangos dar buvo naudojamos maždaug iki 20-ojo amžiaus pabaigos, bet jau nebebuvo masiniu vartojimo produktu ar mada. Ir jau dabar, baltašonės padangos – didžiulė retenybė. Mūsų laikais jas išvysite tik ant motociklų, dviračių bei senovinių automobilių ratlankių.
Nors bėgant metams baltašonės padangos beveik išnyko, tačiau jos vis dar gaminamos ir dabar! Žinoma, nuvykę į automobilių aptarnavimo centrą, jų ten nerasite, bet nesunkiai galėsite ten jas užsisakyti. Kita galimybė – pačiam užsisakyti internetu. Rekomenduočiau internetinę svetainę cokertire.com vien todėl, kad joje yra didžiausias padangų pasirinkimas ir pagal automobilio pagaminimo metus, ir pagal jų ratų dydį. Ir tai būtų ne vieninteliai kriterijai, kurie lemia baltašonių padangų kokybę bei kainą.
Dar reikėtų pasirinkti baltos juostos plotį, padangos rūšį (radialinę ar diagonalinę), vienpusį ar dvipusį baltą šoną, protektoriaus raštą ir pagaliau – gamintoją. Brangiausios yra padangos, pagamintos žinomų kompanijų Firestone, Michelin ir BF Goodrich ženklus.
Kiek jos galėtų kainuoti? Senovinio automobilio, pagaminto tarpukariu, papuošimas naujomis baltašonėmis firminėmis padangomis jums atsieitų daugiau nei 2,5 tūkstančio eurų. Klasikinio automobilio – šiek tiek pigiau, virš 1,5 tūkstančio eurų. Beje, klasikiniams automobiliams, pasirenkant kiniškas ar kitų šalių abejotinos vertės baltašones padangas, galima gerokai sutaupyti. Reikalas tas, kad radialinės, vieno colio (2,5 cm) pločio baltos juostos padangos, pagamintos tose gamyklėlėse, kainuos ne ką daugiau, kaip ir dabartinės juodos padangos, uždėtos ant jūsų automobilio.
O pabaigai, tik vienas patarimas. Lankydamiesi senovinės technikos parodose, ne tik įvertinkite pačius istorinius eksponatus, bet ir būtinai atkreipkite dėmesį į jų padangas.
