Nepakankamas slėgis padangose yra didesnė problema, nei mano kai kurie vairuotojai. Daugelis žino, kad netinkamai pripūstos padangos greičiau dėvisi, tačiau tai – mažiausia jūsų bėda. Kai slėgis nukrenta žemiau gamintojo numatytos ribos, didėja padangos sprogimo tikimybė, o tai gali turėti ir katastrofiškų padarinių.
Be to, per daug minkštos padangos blogina ir automobilio dinamines savybes, didina degalų sąnaudas, ilgina stabdymo kelią. Skirtingas padangų slėgis skirtingose automobilio pusėse kuria asimetrišką vairavimo pojūtį, kuris savaime yra pavojingas. Kitaip tariant, automobilių gamintojai ne šiaip pasirūpino sistemomis, kurios vairuotojus perspėja dėl nepakankamo slėgio padangose.
Šiek tiek istorijos
Padangų slėgio stebėjimas yra labai svarbus sportiniams automobiliams, todėl nieko keisto, kad pirmasis automobilis su padangų slėgio stebėjimo sistema buvo 1986-ųjų Porsche 959. 1991 metais panašią sistemą pristatė ir General Motors – ji pasiūlyta Chevrolet Corvette pirkėjams. 20 amžiaus pabaigoje padangų slėgio stebėjimo sistemas gavo ir kai kurie kasdieniški automobiliai, tokie kaip Renault Scenic bei Peugeot 607, tačiau ši technologija labiausiai paplito nuo 21-ojo amžiaus pradžios.
20-ojo amžiaus pabaigoje JAV įvyko daugybė sprogusių padangų sukeltų avarijų. Daug Ford Explorer automobilių apvirto po to, kai atsiskyrė jų Firestone padangų protektoriaus sluoksnis. Su Firestone padangų defektais siejama bent 271 žūtis. JAV Vyriausybė tuomet nusprendė, kad nuo 2007-ųjų visi nauji šalyje parduodami lengvieji automobiliai privalo turėti padangų slėgio stebėjimo sistemas. Europos Sąjungoje panašūs standartai įvesti vėliau – nuo 2012-ųjų kiekvienas naujas modelis privalo turėti tokią sistemą, o nuo 2014-ųjų – kiekvienas parduodamas automobilis.
Kaip automobiliai stebi padangų slėgį?
Egzistuoja du padangų slėgio stebėjimo sistemų tipai – tiesioginis ir netiesioginis.
Tiesioginės padangų slėgio stebėjimo sistemos jutikliai nuolat stebi padangų būklę ir belaidžiu būdu perduoda šią informaciją į centrinį kompiuterį. Tokios sistemos yra geros tuo, kad ne tik perspėja vairuotoją apie žemą slėgį vienoje ar kitoje padangoje, bet ir skaičiais nusako bendrą padangų būklę. Kai kurios tokios sistemos yra tokios išmanios, kad gali pasakyti ir padangų temperatūrą. Daugeliui žmonių tai yra perteklinė informacija, bet ji gali būti vertinga tiems, kurie mėgsta pasivažinėti lenktynių trasose. Savaime aišku, „Formulės 1“ bolidai turi panašią sistemą – lenktynių inžinieriai nuolat stebi padangų būklę ir gali pasakyti, kai iš jų teka azotas.
Tiesioginio padangų slėgio sistemos trūkumas yra tai, kad jutikliai sensta, genda ir juos reikia keisti. Privalumai - tikslumas, greitas veikimas ir galimybė tiksliai pasakyti, kuriai padangai reikia dėmesio.
Tačiau apie sumažėjusį slėgį padangoje perspėja ir kai kurie senesni automobiliai, įskaitant ir pagamintus apie 2005–2007 metus (ir kai kuriuos senesnius). Ir vairuotojai tikrai žino, kad jokių daviklių tose padangose ir ratuose, kurie per automobilio tarnavimo laiką buvo keisti daugybę kartų, nėra. Be to, anksčiau minėtų jutiklių neturi ir kai kurie visai nauji automobiliai. Tai kaip jie žino, kad slėgis vienoje ar kitoje padangoje yra nepakankamas? Ten naudojamos netiesioginės padangų slėgio stebėjimo sistemos, kurios, beje, nebuvo pamirštos ir yra sutinkamos ir visai naujuose automobiliuose.
Automobiliai, kurie neturi belaidžių jutiklių, naudoja netiesioginio padangų slėgio stebėjimo sistemas. Įprastai jie pasikliauja stabdžių antiblokavimo (ABS) ir elektroninės stabilumo kontrolės (ESC) sistemų renkamais duomenimis. Kaip žinote, ABS neleidžia užblokuoti ratų, nes slystantis automobilis yra nevaldomas automobilis. Taigi, kai iki galo nuspaudžiate stabdžių pedalą, ABS pasirūpina, kad ratai progresyviai suktųsi vis lėčiau ir neprarastų sukibimo.
ABS ne tik leidžia geriau valdyti stabdantį automobilį, bet ir sutrumpina stabdymo kelią, todėl tai yra svarbi ir jau kurį laiką privaloma automobilių, sunkvežimių ir motociklų saugumo technologija. Savo darbą ABS atpažįsta stebėdama skirtingų ratų sukimosi greitį. Jei vairuotojas laiko nuspaustą stabdžių pedalą ir priekiniai ratai nesisuka, o galiniai vis dar rieda, ABS žino, kad automobilis užblokavo savo ratus ir pagal tai moduliuoja hidraulinės stabdžių sistemos darbą. Aišku, ratų sukimosi duomenys renkami daugybę kartų per sekundę, kad tik to slydimo pavyktų išvengti visiškai.
Kadangi ABS jutikliai nuolat stebi ratų sukimosi greitį, jie gali aptikti ir įvairių nukrypimų nuo normos. Pavyzdžiui, kompiuteris gali būti informuotas, kad vienos ašies ratai nuolat (ne tik posūkyje) sukasi skirtingu greičiu. Taip gali nutikti tik jei vienas ratas yra mažesnis už kitą – tai yra, jei viena padanga yra nepakankamai pripūsta ar išsileidusi. Ir būtent taip automobilio kompiuteris sužino, kad viena padanga yra nepakankamai pripūsta – ja apautas ratas turi suktis greičiau, kad spėtų su tvarkingą padangą dėvinčiu ratu.
Geresnė padangų slėgio stebėjimo sistema apima visus keturis automobilio ratus – priekinis ratas negali nuolat suktis greičiau už galinį, nebent yra mažesnis. Kai kurie sportiški automobiliai turi didesnius galinius ratus, bet tuomet sistema įsimena tą skirtumą ir pastebi, kada jis padidėja. Šiuolaikinės netiesioginio padangų slėgio stebėjimo sistemos naudoja ir kitus jutiklius, kurie leidžia tiksliau nusakyti, kurioje padangoje trūksta oro.
Viršutinis perspėjimo signalas rekomenduoja sustoti ir daugiau niekur nevažiuoti, apatinis nurodo, kad slėgis vienoje padangoje yra nepakankamas.
Senesni automobiliai negali pasakyti, kuri padanga yra išsileidusi – prietaisų panelėje tiesiog užsidega apie tai perspėjantis signalas arba ABS lemputė. Be to, tokios sistemos nėra labai jautrios ir niekuo negali padėti, jei slėgis yra tik šiek tiek nukritęs. Jos nepakeičia reguliaraus padangų slėgio tikrinimo, kuris yra ypač svarbus keičiantis orams. Tačiau toks netiesioginis padangų slėgio stebėjimas nereikalauja papildomų jutiklių ir beveik negenda, todėl yra populiarus ir tarp visai naujų automobilių.
