Gyvenimui pasirinko vietą, panašią į Druskininkus
1 000 km paskutinę dieną nuo Kanzaso iki Madisono Viskonsine per visą Ajovos valstiją. Karoliui teko važiuoti ir tamsoje, ko jis vengia, tačiau, kaip sako motociklininkas, sustoti negalėjo.
„Ajova pasitiko žaluma ir kalvomis. Priminė namus. Gal tik prisigalvoju, gal taip artėjimas namų link jaučiasi. Tačiau joje nestojau. Važiavau iki pat Madisono Viskonsine, teko porą valandų važiuoti naktį. Motociklininkai žinos, kad po 800 km dieną dar pora šimtų kilometrų naktį labai gerai pribaigia. Matomumas prastas, sekinantis, mažina greitį ir saugumą. Tačiau Madisone laukė mažoji Lietuva, mažieji namai, tad negalėjau atsispirti ir privalėjau ten nuvažiuoti“, – sakė Karolis Mieliauskas.
Kodėl Karolis taip skubėjo į Madisoną? Nes ten – mažoji Lietuva. Konkrečiai Karolio atveju – mažieji Druskininkai. Amerikos masteliais Madisonas – nedidelis, apie 80 tūkst. gyventojų turintis miestas apsuptas lietuviškai atrodančios žalumos ir ežerų. Visai kaip lietuvio motociklininko gimtieji Druskininkai. Ir ten gyvena grupė druskininkiečių. Karolis Madisone sutiko savo vaikystės draugus, apsistojo pas Vitalijų Stonį.
Daugiausia lietuviškumo – toli nuo Lietuvos
„Aš eilinį kartą negaliu atsistebėti, kokį nuostabų Lietuvos atspindį sukuria išeiviai. Visur kabo Lietuvos vėliavos, propaguojama lietuvybė, tautiškumas, netgi jų vaikai kalba lietuviškai. Mums, Lietuvoje gyvenantiems lietuviams laikas nuo laiko reikėtų susitikti su toli nuo namų gyvenančiais išeiviais, ypač už Atlanto, kad pamatytume, kaip jie puoselėja lietuviškumą. Tai kažkas labai gražaus ir jautraus. Mums lietuviškumas yra savaime suprantamas, neturime nieko įtvirtinti ir stengtis, o čia jie reguliariai susitinka, kad sustiprintų ryšį“, – emocijas išliejo Karolis, Madisone išgyvenęs savo miestą, Druskininkus.
Kai Karolis savo KTM įvažiavo į Vitalijaus kiemą, ten lietuvio jau laukė dar keli draugai išeiviai su šeimomis. Nors jie Amerikoje gyvena toli gražu ne pirmą dešimtmetį, o jų vaikai čia jau gimę ir augę, visi bendravo lietuviškai. Karolis pasakoja, kad vakaras nė iš tolo nebuvo panašus į eilinį išmiegojimą motelio lovoje, tai buvo tarsi senų draugų vakaronė namų apylinkėse.
KTM patogumai
Emociškai pasikrovęs Lietuvis ryte vėl sėdo ant savo „KTM 790 Adventure“ motociklo ir išjudėjo Čikagos link, nuo kurios jis lėks į Niujorką, tada per Atlantą iki Londono ir namo į Druskininkus. Kad tikslas apvažiuoti šiaurinį Žemės pusrutulį per 40 dienų būtų įgyvendintas, lieka vos 10 dienų. Žinant laukiančius logistinius iššūkius – laiko labai nedaug. Tad motociklininkas, kiek leidžia eismo srautas, didina nuvažiuojamą atstumą.
Kelionę sekantys motociklininkai pastebėjo, kad Karolio vairuojamo „KTM 790 Adventure“ motociklo sėdynė įtaisyta žemiau nei kad įprasta „Enduro“ kalsės motociklams. Vairuotojui tenka sėdėti dideliu kampu sulenkus kojas, o tai dažniausiai vargina. Tokios ilgos kelionės gali tapti rimtu iššūkiu.
„Sulaukiau ne vieno tokio klausimo iš kolegų motociklininkų. Iš tiesų mano bandomo motociklo balnas įtaisytas žemiau nei įprasta tokiems kelioniniams, ypač didesnės kubatūros motociklams. Vis dėlo pravažiavęs jau daugiau nei 15 tūkst. km galiu pasakyti, kad panašu, jog austrai žino, ką daro, ir, tiesą sakant, mane tai stebina. Sėdėjimo pozicija, bet jau mano ūgio žmogui (182 cm) yra išspręsta idealiai, dėl ilgo sėdėjimo priekaištų neturiu“, – įspūdžiais pasidalino Karolis.
Paskutinėmis dienomis Amerikoje jam ant motociklo teks sėdėti ilgai, nes srauto greitis mažėja. Kai per dykumas nuo Los Andželo jis dar galėjo skrieti 130 km/val. greičiu, JAV viduryje greičio ribojimai sumažėjo iki 60 mylių per valandą arba kiek mažiau nei 100 km/val. Vilkikai lietuvio jau nebelenkia, tad jo laukia dar ilga savaitė ant motociklo.