Nors paskutiniais metais tikros žiemos Lietuvos taip ir nepasiekė, Karolis Mieliauskas jas rasdavo motociklu. Spaudžiant 50 laipsnių speigui, jis nuvažiavo į Sibiro gūdumoje esančią šalčiausią pasaulyje apgyvendintą vietą – Oymiakono kaimą. Taip pat turistavo su palapine ir motociklu žiemą Laplandijoje, ledu pervažiavo Baikalo ežerą.
Tačiau praėjusius metus ir ypač šią žiemą stipriai pakeitė COVID-19. Jis suvaržė judėjimą po pasaulį. Gimtąją žemę padengė storas sniego sluoksnis ir sukaustė tikras žiemiškas šaltukas, bet iš namų į kitą šalies vietą išvykti draudžiama.
Karolis juokavo, kad žiemos miegu užmigti negali ir nutarė patirti kelionės džiaugsmą neišvažiuojant iš savo savivaldybės ribų. Sodybą Trakų rajone turintis pilietis sėdo ant „CF MOTO CFORCE 625“ keturračio ir išlėkė į apylinkes grožėtis žiema. Aplink – gausybė tuščių miškų, kalvotų slėnių, kurie pasidengę sniegu atrodo kaip niekada anksčiau. Naujai. O ten – galybė mažų kelelių, suteikusių galimybę išbandyti naują transporto priemonę.
„Važiavau savo regione, tik ten, kur galima. Miškas nuostabus, sniego gana daug. Ne vienerius metus esu važinėjęs sniego motociklu, tai neblogai žinau, ką reiškia, kai sniego nėra per daug. Sniego motociklui tai būtų tik startinis minimumas. O keturračiu esu važiavęs mažiau ir šis motociklas maloniai mane nustebino.
Važiuojant provėžomis, jis yra kur kas komfortiškesnis nei sniego motociklas. O ir pravažumas jo toks, kad įsukus į nevažiuotą medžiotojų keliuką su daug sniego, jis nė neketina niekur klimpti ir suteikia džiugias emocijas. Miškovežių išvažinėti ir sugadinti keliai – smagumėlis!“ – sakė K.Mieliauskas ir pridėjo, kad jis taip pat yra priešiškas gamtos niokotojams.
„Nepateisinu tų, kurie keturračiais važinėja per miško paklotę. Jais galima važiuoti bendro naudojimo keliais, o jei norisi bekelės, tai tik išsuku į didesnį mišką. Čia siaurų sunkiai pravažiuojamų keliukų raizgalynė. Savam regione tikriausiai nepasiklysiu ir be navigacijos.“
Motociklininkas teigė, kad važiavimas visą dieną keturračiu suteikė keliavimo pojūtį, o kad jis būtų dar realistiškesnis, tai naktį nusprendė praleisti palapinėje miške.
„Įdomu nakvoti palapinėje vienam – tai tikrai suteikia kelioninį žavesį. Ugnis, puode ant laužo verdantis daržovių troškinys, krintančios snaigės, miškas. Tai – kelioninė atmosfera ir ideali galimybė patyrinėti tylą. Esu miegojęs palapinėje dideliame šaltyje, pakeliui link Oymiakono esant 48 laipsnių temperatūrai, ant Baikalo spaudžiant kiek didesniam nei 30 laipsnių speigui, tačiau tos palapinės turėjo vienokias ar kitokias krosneles.
O čia iškeliavau su paprasčiausia vienviete palapine. Nėra itin šalta. Naktį tik 10 laipsnių šalčio. Keli sluoksniai drabužių, miegmaišis, ir kaip bebūtų juokinga, vieno keliautojo patarimu – kapų žvakutė, deganti 8 valandas su dangteliu. Buvo tikrai pakankamai šilta ir komfortiška.
Man buvo svarbu suprasti, ar žiemą lauke patogiai miegoti gali tik kareiviai bei alpinistai, ar ir paprastesni, kiek komfortiškiau pratę keliauti žmonės. Tai dabar drąsiai sakau, kad gali. Bent jau iki 10 laipsnių šalčio elementari palapinė tam puikiai tinka“, – pastebėjimais dalijosi keliautojas.
Karolis – spontaniško maudymosi šaltame vandenyje propaguotojas. Tad rytinę mankštą jis iškeitė į pamosikavimą kirvuku, o dušą – į maudynes eketėje. Tiesa, kavos atsisakyti negalėjo, kavinuką pasiėmė kartu.
„Pajusti kelionės ir nuotykio dvasią galima ir karantino metu. Tereikia šiek tiek vaizduotės ir noro. Benzingalviams dar galima rekomenduoti ir motorinę transporto priemonę. Keturratis yra puikus aukso viduriukas kelionėms per sniegus tiek motociklininkams, tiek važiuojantiems automobiliu. Jei nakvynei palapinėje nėra laiko, noro ar drąsos, kartas nuo karto įšokti į ledinį vandenį rekomenduoju. Imuninė sistema apsidžiaugs, kad rūpinatės ja, o energijos užtaisas visai dienai – garantuotas“, – apibendrino K.Mieliauskas.
