Tad kodėl žmonės vis dar pasiklysta, ir ar satelitinė navigacija tikrai tokia visagalė?
„Naudok arba prarask“: krypties jausmo niuansai
Rožderis Makinlis, Keimbridžo universiteto inžinierius, satelitinės navigacijos specialistas ir buvęs Karališkojo navigacijos instituto (Royal Institute of Navigation) Londone prezidentas įsitikinęs, jog žmogaus gebėjimas orientuotis visuomet bus pranašesnis už geriausią GPS prietaisą. „Maršrutas tėra nuomonė. Taip, palydovinės navigacijos prietaisas gali jus nuvesti nuo taško A iki taško B, tačiau jis negebės priimti praktiškų sprendimų.
Taigi jei jūsų GPS pasiūlytame maršrute staiga atsiranda kliūtis – pavyzdžiui, dėl remonto uždarytas kelias – prietaisas nežino, ką daryti. Žino tik vairuotojas. Be jokios abejonės, satelitinė navigacija bei dirbtinis intelektas ateityje tik tobulės, tačiau nematau scenarijaus, kur kompiuteriai visiškai pakeistų žmones“, – sako R.Makinlis.
Leiskitės į kelionę be navigacijos
Anot palydovų specialisto, kad ir kaip sparčiai vystytųsi technologijos, vertėtų kartais į keliones leistis be papildomos navigacijos priemonių vien tam, kad visai neprarastumėte gebėjimo orientuotis.
Jei kliaujatės vien savo ištikimuoju GPS‘u, nesistebėkite, jei netrukus be jo nebesugebėsite rasti kelio namo.
„Mokslininkai įrodė: navigacija – tai „naudok arba prarask“ įgūdis, kitaip tariant, jei ilgą laiką nesinaudosime savo smegenimis orientuodamiesi, mūsų gebėjimas orientuotis atitinkamai mažės. Garsusis Londono taksistų eksperimentas puikiai atspindi tai, ką smegenis tiriantis mokslas vadina „neuroplastika“: kai iš Londono taksistų buvo reikalaujama mintinai žinoti visus Londono adresus, gatves ir užkampius, jų smegenų hipokampas – smegenų dalis, atsakingą už erdvinį mąstymą – buvo ženkliai didesnė už kitų žmonių. Tačiau kai Londono taksistas pakeisdavo darbą, jo hipokampas ir vėl susitraukdavo. Taigi jei kliaujatės vien savo ištikimuoju GPS‘u, nesistebėkite, jei netrukus be jo nebesugebėsite rasti kelio namo“, – perspėja R.Makinlis.
Navigacijos gabumai: talentas ar įgūdžiai?
Bilas Ykinsas, „Butler Maps“ popierinių žemėlapių kompanijos skautas, sutinka: navigacija neturėtų būti patikėta vien elektroniniams prietaisams. Tačiau ką daryti tiems, kas neturi įgimto gabumo orientuotis? „Mitas, kad vyrai rientuojasi geriau nei moterys, ar kad orientavimasis erdvėje yra įgimtas,ir tėra mitas – išmokta kultūrinė pasaka, kuri neturi jokio mokslinio pagrindo. Navigacija – dalykas, kurio tikrai galima išmokti! Be to, nereikia orientacijos suprasti siaurai: tai labai individualu. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės nesugebėtų paaiškinti maršruto į miesto centrą, tačiau puikiausiai patys ten nukaktų. Aš labai pasitikiu topografišku mąstymu, tačiau kažkam galbūt lengviau kelią „nužymėti“ vizualiomis užuominomis. Kad ir kokie būtų jūsų navigacijos įpročiai, orientavimosi įgūdžių tikrai galima išmokti – tik reikia praktikuotis“, – įsitikinęs B.Ykinsas.
Jo teigimu, svarbu karts nuo karto navigacijos prietaisus palikti namie ir leistis į nuotykius. „Išvažiuokite be jokių navigacijos priemonių, arba tik su žemėlapiu. Sąmoningai stebėkite aplinką; įsiminkite išskirtinius, neįprastus objekuts – keistos architektūros pastatą, neįprastai nudažytą tvorą, juokingos formos medį. Sustoję prie sankryžos, sąmoningai apsidairykite aplink 360 laipsnių kampu: taip įsiminsite ne tik, kas priekyje, bet ir kas aplink, ir jei jums teks grįžti tuo pačiu keliu, daug lengviau susigaudysite, kur esate. Karts nuo karto tyčia pasukite neteisingu keliu ir jį įsiminkite: taip kitą kartą žinosite, jog tai – aklavietė arba apylanka. Kai važiuojate kliaudamiesi vien savo orientaciniais gebėjimais ir krypties jausmu, aktyviai kuriate maršrutą, o ne tiesiog sekate nurodymus ekrane. Atmintis ir orientavimosi gabumai – kaip raumuo: jei dažnai jų nemankštinsite, šie paprasčiausiai nusilps“, – sako B.Ykinsas.
Pasiklysti – sveika
Kartografijos maestro teigia kartais pasiklįstąs tyčia: pasak B.Ykinso, taip jis vis dar turi, dėl ko nustebti. „Pasitikint vien išmaniojo telefono ar GPS prietaiso nurodymais, greit nebemokame gyventi be jų. Nebepastebime aplinkos, nekreipiame dėmesio į kelio ženklus, nesidairome. Manau, prarandame ne tik gebėjimą orientuotis, bet ir kai ką brangesnio: atradimo džiaugsmą. Ieškodamas naujų įdomių bekelės maršrutų mūsų žemėlapiams, aš dažnai pasiklystu tyčia: ieškodamas kitokios, įdomesnės kalnų perėjos ar privažiavimo prie kanjono dugno, ne kartą esu beviltiškai pasiklydęs. Tačiau tokie klaidžiojimai visada praturtina: kartais terandu aklavietę arba kelias staiga ima ir išnyksta žolėje, tačiau kartais aptinku seną kaubojų taką, vedantį į nepakartojamo grožio slėnį, arba randu uolos kraštu vingiuojantį keliuką, kuris nuveda iki niekad nematyto tarpeklio. Man toli gražu negėda pasiklysti: juk senieji atradėjai taip pat pasiklysdavo, ir ne kartą, tačiau kiek jie atrado!”, – entuziazmo neslepia B.Ykinsas.
Vis dėlto ką daryti, jei pasiklysti visai nenorėjote, tačiau niekaip nerandate kelio? „Svarbiausia – nepanikuoti. Pasaulyje likę labai nedaug vietų, kur pasiklydimas jums gali itin brangiai atsieiti. Kad ir kokiame atokiame užkampyje atsidūrėte, pirmiausia nusiraminkite: vis dar esate Žemėje. Nepasiklydote vandenyne, taigi kažkur aplink tikrai yra žmonių, kurie gali jums padėti. Giliai įkvėpkite ir gerai apsidairykite aplink: ar tikrai nieko neatpažįstate? Jei ne, tiesiog sukite atgal. Pripažinimas, kad pasiklydote, nėra pralaimėjimas – tai tik sveika reakcija į situaciją. Vietoj to, kad karštligiškai klaidžiotumėt toliau, tikėdamiesi „kažkaip“ rasti kelią, verčiau grįžkite atgal iki to taško, kur žinote aplinką, ir pradėkite iš naujo. Pasiklydusiems žmonėms koją dažniausiai pakiša ne išoriniai veiksniai, o ego“, – pataria B.Ykinsas.
Navigacijos menas: pratimai orientacijos įgūdžiams
Nusprendėte išmėginti jėgas be išmaniojo telefono ar GPS prietaiso pagalbos? Bravo! Štai keletas patarimų, kurie padės lavinti orientacinius gebėjimus:
– Geriausias būdas nepasiklysti – suplanuoti kelionę iš anksto. Patyrinėkite žemėlapį, pasidomėkite, koks bus oras, apskaičiuokite, kiek laiko jums reikės įveikti tam tikrą atstumą. Turėkite omenyje, kad 100 kilometrų ne visada lygu šimtui kilometrų: tiesiame kelyje šį atstumą įveiksite per valandą, kalnuose – per dvi, kalnuose bekele – ir visas tris ar keturias valandas, priklausomai nuo kelio būklės.
– Keliaudami nauju maršrutu ar tyrinėdami nepažįstamą regioną ar šalį, pasinaudokite indėnų skautų metodu ir duokite objektams neįprastus, juokingus vardus. Galbūt kalnas tolumoje primena Miegantį Milžiną? Galbūt giraite apaugusi kalva atrodo lyg Įpykusi Dygliakiaulė? Indėnai ir aborigenai neturėjo jokių navigacijos priemonių, tačiau orientuodavosi puikiai. Vaizdingi vietovardžių vardai jiems buvo viena priemonių geriau įsiminti orientyrus.
– Kalbėkite su savimi. Taip, taip, rimtai: „žiū, kokia apleista daržinė, iškart už jos kelias suka tarp išstypusių beržų alėjos link tų keistų kalvų horizonte“ – toks monologas sustiprins vietovės įspūdį, ir taip atsiminsite ją geriau.
– Leiskite sau pasiklysti. Juk jūs – tikrų tikriausias atradėjas, net jei mėginate rasti alternatyvų maršrutą iš darbo namo! Paklydimas kartais gali reikšti dovaną: tiesa, grįždami namo ar leisdamiesi į savaitgalio išvyką veikiausiai neatrasite paslaptingos salos ar naujo kontinento, tačiau kas žino – gal nepažįstamame kelyje pastebėsite ilgai ieškotą organiškos kavos parduotuvėlę arba aptiksite, kad jūsų miestas turi nepakartojamos architektūros bažnyčią.
– Paprašykite pagalbos. Jei tikrai pasiklydote, nesikuklinkite ir klauskite žmonių: vietiniai visuomet žinos, kaip greičiausiai rasti kelią.
