„Formulės 1“ bolidą primenantis superautomobilis turėjo iš karto pavergti žmonių širdis ir pakeisti vaikų kambariuose ant sienų kabančius plakatus. Bet kodėl ši svajonė galiausiai sužlugo?
„Caparo T1“ – idėja, kuri geriau atrodė popieriuje
„Caparo T1“ pasaulio automobilių bendruomenei pirmą kartą buvo parodytas dar 2006 metais Monake. Demonstruojamas prototipas iš karto užvaldė automobilių mėgėjų vaizduotę – kaip gali būti, kad toks radikalaus dizaino automobilis gali legaliai važinėti gatvėmis? Nemažai skeptikų abejojo, kad „Caparo T1“ apskritai kada nors peržengs bandymų stadiją, tačiau automobilio kūrėjai šiuo požiūriu buvo patikimi – „Caparo T1“ kūrė inžinieriai, anksčiau dalyvavę legendinio „McLaren F1“ projekte. Tiesą sakant, vėliau pats „McLaren F1“ kūrėjas Gordonas Murrayus pavadino „Caparo T1“ tikruoju „McLaren F1“ įpėdiniu.
2007 metais „Caparo“ pristatė ir policijai skirtą T1 versiją. Žinoma tai buvo tik rinkodaros triukas, skirtas pritraukti daugiau susidomėjimo projektu. Tuo pat metu T1 prototipai buvo ir toliau tobulinami, siekiant iki tobulybės sutvarkyti automobilio dinamines charakteristikas. Tačiau labai greitai „Caparo T1“ vardas buvo pradėtas linksniuoti žiniasklaidoje. Ir tikrai ne iš gerosios pusės.
2007 metų spalį vienas T1 prototipas bandymų trasoje užsidegė važiuodamas 250 km/val. greičiu. Įvykis buvo plačiai aprašytas žiniasklaidoje – kitaip ir negalėjo būti, nes incidentas įvyko filmuojant „Penktosios pavaros“ laidą. Laidos vedėjas Jasonas Plato, tuo metu vairavęs automobilį, labai išsigando, tačiau nenukentėjo, o „Caparo“ inžinieriai greitai išsiaiškino gaisro priežastį. Pasirodo, variklio tepimo sistema dėl vienos detalės kaltės nebuvo visiškai sandari – „Caparo“ gyrėsi, kad problemą išsprendė ir ateityje panašūs incidentai kartotis neturėtų.
Po mėnesio T1 atiteko ir į „Aukščiausios pavaros“ laidos kūrėjų rankas. Tuo metu apie automobilį jau sklandė prasti gandai, todėl laidos kūrybinė grupė nepraleido progos išpūsti burbulą apie „Caparo T1“ nepatikimumą. Filmuojant reportažą prie bandymų trasos pasiruošę budėjo gelbėtojai ir medikai. Kita vertus, automobilio patikimumas turėjo nuvilti ir pačius „Caparo“ inžinierius.
Iš pradžių, per bandymą atsikabino po automobiliu buvusi plokštė. Žinoma, tai menkas ir greitai pataisomas gedimas, bet juk „Caparo T1“ buvo kurtas tam, kad nepriekaištingai veiktų trasose – jis negali taip paprastai pradėti byrėti. Vėliau sugedo ir degalų įpurškimo sistema. Abu gedimai buvo greitai sutaisyti, tačiau laidoje parodytas reportažas tikrai nekūrė patikimo automobilio įvaizdžio. Juolab kad buvo paminėti ir sugedimo atvejai kituose bandymuose – jų buvo ne vienas ir ne du. Galiausiai, „Caparo T1“ reputacijai neišvengiamai pakenkė ir Jeremy Clarksono išsakyta kritika dėl automobilio dinaminių savybių.
„Caparo T1“ – negailestingas trasų žvėris ar nepavykusi svajonė?
J.Clarksonas pastebėjo, kad „Caparo T1“ pasižymi itin prastu sukibimu, nes inžinieriai per daug pasikliovė automobilio aerodinaminėmis savybėmis. Ką tai reiškia? „Caparo T1“ kūrėjai siekė, kad automobilis būtų kiek įmanoma lengvesnis, o reikalingą sukibimą generuotų virš kėbulo ir aptako tekantis oras. Iš esmės, taip veikia ir „Formulės 1“ bolidai.
Tačiau tai reiškia, kad važiuodamas lėčiau automobilis pasižymėjo itin prastu sukibimu su trasos paviršiumi. Situaciją dar blogino šlapia ir slidi danga. Kita vertus, toje pačioje laidoje „Caparo T1“ pasiekė tuomet rekordinį trasos įveikimo laiką. Tai kokios iš tikrųjų buvo „Caparo T1“ dinaminės charakteristikos?
„Caparo T1“ buvo varomas atmosferinio 3,5 l V8 variklio su sekvencine šešių pavarų dėže. Išskirtinį šio galios agregato charakterį išduoda maksimalūs sūkiai – ar galite įsivaizduoti šio variklio garsą, kai jis sukasi 10,5 tūkst. kartų per minutę? Žinoma, visa 575 AG (429 kW) galia buvo patikėta tik galiniams ratams – siekta išlaikyti mažą automobilio svorį ir „Formulės 1“ stiliaus konstrukciją. „Caparo T1“ tikrai buvo neįtikėtinai lengvas – be skysčių svėrė vos 550 kg. Idealiomis sąlygomis tiesiojoje „Caparo T1“ galėjo varžytis ir su „Bugatti Veyron“ – abu automobiliai 100 km/val. išvystė maždaug per 2,5 sek. Tiesa, net šiek tiek šlapia trasa keturiais ratais varomam „Veyron“ būtų suteikusi didelį pranašumą.
Ir posūkiuose, kaip, beje, parodė ir „Aukščiausios pavaros“ laida, „Caparo T1“ savo laiku buvo nepralenkiamas. Prie to gerokai prisidėjo automobilio aerodinaminės charakteristikos, sudėtinga ir rankiniu būdu prie bet kokių sąlygų pritaikoma važiuoklės sistema ir galingi stabdžiai. „Caparo T1“ su Stigu už vairo 2007 metais „Aukščiausiosios pavaros“ trasoje užfiksavo 1 min. 10,6 sek. laiką. Tai buvo greičiausias tuo metu trasoje išbandytas nelenktyninis automobilis. Palyginimui, „Lamborghini Aventador“ trasą įveikė per 1 min. 16,5 sek., „Bugatti Veyron Super Sport“ per 1 min. 16,8 sek., o ir įspūdingasis „Pagani Huayra“ užtruko 1 min. 13,8 sek.
„Caparo T1“ taip ir liko neaplenktas, nors kai kurie itin pajėgūs automobiliai iki šiol nėra išbandyti. Visgi, „Caparo T1“ laiko garsiojoje „Aukščiausios pavaros“ lentoje nėra – Jeremy Clarksonas jį nuėmė iškart, nes, pagal laidos kūrėjų nustatytas taisykles, ant lentos klijuojami tik tų automobilių užfiksuoti laikai, kurie gali važinėti miesto gatvėmis. Tad norėdamas patekti ant garsiosios lentos automobilis turi būti ne tik greitas, bet ir galėti pervažiuoti greičio ribojimo kalnelį. Taip iš „Caparo T1“, jau ir taip turintį nekokią reputaciją, buvo atimtas ir svarbus titulas.
„Caparo T1“ dizainas ir istorijos pabaiga
Taigi, „Caparo T1“ turėjo įspūdingą inžinierių komandą, stebinantį dizainą ir puikias dinamines charakteristikas trasoje. Tai kas, kad automobilis buvo sunkiai valdomas ant šlapios dangos ir nebuvo labai praktiškas – kas pirktų bolidą važinėti per lietų ar nuvykti apsipirkti? Tačiau technologinės nesėkmės T1 po truputį skandino. O juk galėjo būti kitaip.
„Caparo T1“ atitiko normaliems automobiliams keliamus reikalavimus – turėjo reikiamą saugumo įrangą, žibintai buvo įrengti tinkame aukštyje, o ir variklis neriaumojo per daug garsiai. Tačiau T1 atrodė tikrai ne kaip įprasti automobiliai. Vairuotojo vieta buvo įrengta beveik pačiame automobilio centre – sėdynė keleiviui buvo šone, šiek tiek toliau nuo automobilio priekio. Priekyje „Caparo T1“ turėjo didelį aptaką, skirtą prispausti priekinius ratus prie žemės – gale šį darbą darė dar įspūdingesnis sparnas. Priekinės važiuoklės elementai, kaip ir dera „Formulės 1“ bolidą imituojančioje mašinoje, buvo atviri. Variklis buvo montuojamas už vairuotojo nugaros, automobilio viduryje.
Itin geromis aerodinamikos savybėmis pasižymintis kėbulas slėpė labai paprastą automobilio vidų. Čia buvo tik keli jungikliai ir pagrindinius duomenis rodantys skaitikliai. Žinoma, tokiam automobiliui daugiau nieko ir nereikia. Tiesa, „Caparo T1“ turėjo pagrindines elektronines sistemas, jis tikrai nebuvo primityvus.
Be jokios abejonės, išvaizda yra skonio reikalas, tačiau „Caparo T1“ atrodė tikrai nepamirštamai. Plačios, žemai esančios ir „Formulės 1“ bolidą primenančios oro paėmimo angos, prie pat variklio sumontuoti išmetimo vamzdžiai ir agresyvios, kapotos kėbulo linijos tiesiog negalėjo palikti abejingų. Matant „Caparo T1“ galima tik stebėtis, kaip toks automobilis gali legaliai važinėti gatvėmis? Ypač įspūdingai automobilis atrodė su uždara kabina – specialus gaubtas buvo sukurtas kaip tik prastam orui, todėl akivaizdu, kad automobilio kūrėjai tikrai nemanė, kad kaskart lyjant „Caparo T1“ tupės garaže.
Prie automobilio išvaizdos prisidėjo ir specialiai „Caparo T1“ sukurti aliuminio ratlankiai gatvėms bei magnio ratlankiai trasai.
„Caparo T1“ ne tik galėjo važinėti gatvėmis, bet galėjo ir nesunkiai įveikti greičio ribojimo kalnelį. Taip, savo didžiausio pasiekimo automobilis neteko neteisingai. „Caparo T1“ prototipas, kuris buvo bandomas garsiojoje televizijos laidoje, dar neturėjo sistemos, kuri gali pakelti automobilį nuo žemės, kad jis galėtų nesunkiai važinėti gatvėmis, bet į serijinės gamybos „Caparo T1“ ji buvo montuojama. Taip kalnelius įveikia ir daugelis superautomobilių, todėl „Caparo T1“ laikas turėjo likti greičiausiu „Aukščiausios pavaros“ reitinge.
Tačiau ne tik tai pakenkė „Caparo T1“ reputacijai. Automobilį buvo sunku vairuoti, jis užsitarnavo nepatikimos mašinos vardą, o ir kainavo daugiau nei 274 tūkst. eurų. Už tokią kainą buvo galima įsigyti kelis „Porsche“ automobilius, kurie taip pat puikiai pasirodo trasoje. „Caparo Vehicle Technologies“ planavo parduoti 25 automobilius kasmet, tačiau planas žlugo ir iš viso buvo parduota tik 16 „Caparo T1“ automobilių. Tiesa, jei ir rastumėte parduodamą egzempliorių, jis būtų gerokai brangesnis nei tuomet, kai buvo naujas.
Dabar kompanija gamina stabdžių ir kitas sistemas ir jos tinklapyje informacijos apie „Caparo T1“ pardavimą nematyti. Automobilis tyliai nuėjo į istorijos knygas kaip labai gera, bet prastai įgyvendinta idėja. Panašiai atsitiko ir kitam „Formulės“ bolidų įkvėptam automobiliui. Naujojoje Zelandijoje buvo ketinama gaminti „Hulme F1“ superautomobilį, tačiau kompanijai nepavyko pritraukti investuotojų ir planas žlugo, nors sulaukė didžiulio automobilių mėgėjų bendruomenės palaikymo.
Visgi, „Formulės 1“ bolidus primenantys automobiliai gatvėmis rieda. Kitame serijos straipsnyje papasakosime apie vieną sėkmingiausių ir įdomiausių šios idėjos įgyvendinimo pavyzdžių – „Tramontana Car“.
