Tenka pripažinti, prieš leisdamasis į šią kelionę, nesitikėjau, kad Juodkalnija taps didžiausią įspūdį palikusia šalimi. Žinoma, įveikėme dar tik pusę numatyto kelio, tačiau sprendžiant iš to, ką matėme, tenka pripažinti, kad turime naują favoritę.
Didžiausias šios šalies pajūrio kurortas Budva pritrenkė savo grožiu. Aukšti, uolėti kalnai, švarūs paplūdimiai, įvairiapusis miestas ir aktyvus naktinis gyvenimas – tai viskas, ko reikia idealiam kurortui. Pajusti tokį miestą kaip Budva reikia bent 5 dienų, todėl jeigu galima apibūdinti mūsų buvimą jame, sakyčiau, jog mes vos akies krašteliu pažvelgėme į jo gyvenimą. Skaudančiomis širdimis paliekame ne tik Juodkalniją, bet ir Adrijos jūrą.
Prieš prasidedant kelionei su ekipažo draugais aktyviai diskutavome, kuri šalis mums suteiks daugiausiai įspūdžių. Tąkart vienbalsiai nutarėme, jog tai bus Albanija. Dabar drąsiai galime teigti, kad lūkesčiai pateisinti su kaupu, nors požiūris į šią valstybę kardinaliai pasikeitė. Vėl teko prisiminti, ką reiškia pasienio postų kontrolė. Nors Bosnijos ir Hercegovinos scenarijus nepasikartojo, tačiau lūkuriuoti eilėje vis tik teko.
Į Albaniją pavyksta įvažiuoti be didesnių nuotykių. Vos kirtus sieną, paslaptingiausia mūsų maršruto valstybė parodė savo veidą: visiška netvarka, apleisti kaimai ir miesteliai, skurdūs, tačiau nuoširdumu pasižymintys vietiniai gyventojai ir dokumentinius filmus apie pietryčių Aziją primenantys vaizdai gatvėse.
Ko gero, būtent albanų vairavimo stilius ir buvo didžiausias iššūkis šioje šalyje. Tiesiog važiuojamąja eismo dalimi vaikštantys pėstieji čia jaučiasi didžiausiais padėties šeimininkais, o automobilio garso signalas tampa geriausiu draugu. Jokių eismą žyminčių linijų – čia pats esi savo likimo kalvis. Savo akimis teko įsitikinti, jog Albanija vis dar yra viena labiausiai atsilikusių šalių Europoje. Čia ypač jaučiamas socialinis kontrastas – vienoje gatvės pusėje galima išvysti besiparkuojantį naujutėlaitį „Mercedes“, o kitoje, išmaldos vidury judrios gatvės prašančias mažametes mergaites. Sunku patikėti, jog Europoje tai tebevyksta.
-
Kelionė „Balkanų takais“: 1. Nelengva važiavimui tinkamo „Mercedeso“ paieška
-
Kelionė „Balkanų takais“: 2. Startas, naujos kliūtys ir stereotipus griaunanti Lenkija
-
Kelionė „Balkanų takais“: 3. Naktiniai žygiai, (ne)senos bėdos ir Plitvicos grožis
-
Kelionė „Balkanų takais“: 4. Kroatijos magija ir legendinio finalo prisiminimai
Žmonės Albanijoje yra atskira tema. Be jokių abejonių, galime sulaužyti nusistovėjusį stereotipą, kad albanai yra piktavaliai bei uždari žmonės. Vienas iš mūsų kelionės tikslų buvo bent šiek tiek pažinti vietinius, o tuo labiau Albanijos piliečius. Tiek pakelės užkandinėse, tiek ir sostinės Tiranos gatvėse albanai pasižymėjo neblėstančiomis šypsenomis ir prastesnių gyvenimo sąlygų nepalaužtu nuoširdumu. Taip pat čia ypač jaučiama pagarba turistams, kurie savo kelionėms pasirinko būtent jų šalį.
„Hermis grįžo namo“, – aibę „Mercedes“ Albanijos gatvėse pamatęs šaukė Vilius. Tikra tiesa, vietiniai patikimiausiu automobiliu įvardina būtent šios markės transporto priemones. Jų čia absoliuti dauguma, o ir vietiniai autoservisai puikuojasi daugiausiai šių automobilių detalėmis.
Albaniją paliekame su 180 laipsnių kampu į ją pasikeitusiu požiūriu. Vedini kol kas nestringančio Hermio, judame kito kelionės taško link – lietuviams ne pačius geriausius prisiminimus tebesukeliančios Makedonijos.
