Kelionė į šiaurę 3 dalis: Temperatūrų šuoliai Suomijoje – kaip -45 laipsniai šalčio virsta nuliu

Kai planavome savo kelionę į Suomijos šiaurę, sekėme orų prognozę. Ji rodė, kad Laplandijoje tuo metu buvo tokia žiema, kokia Lietuvoje yra buvusi tik 1956 metais Utenoje, kai temperatūros stulpeliai vasario 1 dieną fiksavo -42,9 laipsnius pagal Celsijų. Dvi savaites iki išvykimo orų prognozių tinklalapiai rodė, kad važiuosime į -45 laipsnius siekiantį speigą.
Kelionės akimirka
Kelionės akimirka / 15min / Dainiaus Cuberos nuotr.

Pirmoje ir antroje dalyse pasakojau, kaip pasiruošėme kelionei ir iš mažo miestelio Žemaitijoje išvykome į daugiau nei 4000 kilometrų trukusią kelionę. Šioje dalyje papasakosiu apie tai, kuo gali nustebinti žiema Laplandijoje.

15min iliustracija/Kelionės Skuodas – Kilpisjarvi maršrutas
15min iliustracija/Kelionės Skuodas–Kilpisjarvi maršrutas

Pusvalandis per mažai

Antroje dalyje užsiminiau, kad atvykome į pavasariu kvepiantį didmiestį šiaurėje Oulu. Lauke vos -5 laipsniai šalčio, o ir vėjo gūsiai nedideli – vos 20 metrų per sekundę. Vietiniai nedaugžodžiavo: „Kaip sausio mėnesį – neįprastai šilta.“

Čia pradėjome kalbėti apie tai, kad nuvažiavę dar 500 kilometrų į šiaurę naktimis galėsime gėrėtis žaliomis spalvomis šokančiu dangumi. Atsisiuntėme keletą programėlių, kurios padės sekti Šiaurės pašvaisčių judėjimą. Taip pat rodys saulės aktyvumo ir dar krūvą kitų koeficientų, padėsiančių tiksliai nustatyti, ar verta eiti į lauką, ar ne.

15min / Dainiaus Cuberos nuotr./Kelionės akimirka
15min / Dainiaus Cuberos nuotr./Kelionės akimirka

Kiek vėliau, jau važiuodami namo, viename turistiniame lankstinuke perskaitėme sakinį: „Per dažnai matau turistus, žvilgčiojančius į dangų 10–20 minučių ir nieko nepešusius, nueinančius.“ Taip rašė kažkoks žymus suomių gamtos fotografas, kuris teigia, kad norint pamatyti ir užfiksuoti tikrą ir gražią Šiaurės pašvaistę reikia pratūnoti lauke naktį valandų valandas.

Apie Šiaurės pašvaisčių medžiojimą plačiau papasakosiu ketvirtoje straipsnių ciklo dalyje.

pavasariu dvelkiančio Oulu išjudėjome link gyvenvietės Leppäjärvi, kuri yra 50 kilometrų į pietus nuo Norvegijos sienos. Ten įsikūrėme jaukioje stovyklavietėje ir apsigyvenome mediniame name su židiniu, kabeline televizija ir, žinoma, suomiška sauna.

Net ir žmonės, gyvenantys butuose, turi įsirengę nedidelį kambarėlį – sauną.

15min / Dainiaus Cuberos nuotr./Kelionės akimirka
15min / Dainiaus Cuberos nuotr./Kelionės akimirka

Čia mūsų tikslas – trijų karalysčių susikirtimo vieta, dar kitaip žinoma Treriksröset pavadinimu. Teigiama, kad tai ne tik taikiausia valstybių siena, tačiau jos apylinkėse cirkuliuoja švariausias oras visame Europos žemyne.

Tikras pavasaris

Tačiau iki išvykimo likus trims dienoms prognozės kardinaliai pasikeitė.

Paradoksas – kuo toliau į šiaurę, tuo šilčiau. Kaip jau minėjau, dvi savaites prieš išvykdami nuolat tikrinome orus Laplandijoje. Buvome pasiruošę važiuoti į tikrą žiemą, tokią, kokia Lietuvoje yra buvusi tik 1956 metais Utenoje, kai temperatūros stulpeliai vasario 1 dieną fiksavo -42,9 laipsnius pagal Celsijų.

Kilpisjärvi ežero apylinkėse prieš mums išvykstant temperatūra nekilo aukščiau nei -35, o naktį laikydavosi maždaug -44 laipsnių šaltis. Tačiau iki išvykimo likus trims dienoms prognozės kardinaliai pasikeitė – rodė, kad artimiausios dienos atšils nuo -5 iki -10 laipsnių. Atvažiavus į prie ežero temperatūra siekė... vos 1 laipsnį žemiau nulio. O dar ir saulėta diena pasitaikė – tikras pavasaris.

Greitai supratome, kad tokia aukšta temperatūra mums sugadins nuotaiką siekiant tikslo – bus sunku pasiekti tris valstybių sienų susikirtimo tašką. Bet prieš tai papasakosiu, kaip yra pasiekiamas tas susikirtimas, pavadinimu Treriksröset.

Jis yra vakariniame Kilpisjärvi ežero krante, o abu šie objektai yra Skandinavijos kalnų masyve. Kaip jau supratote, automobiliu iki šio taško privažiuoti galimybių nėra, tad vienintelis pasirinkimas žiemą – sniegomobilis arba ėjimas pėstute. Buvome pasiruošę ėjimui, kadangi mokėti 400 eurų už pasivažinėjimą sniegomobiliu nebuvome nusiteikę.

Taigi ateinate ant užšalusio ir prisnigusio Kilpisjärvi ežero, išsitraukiate kompasą ir judate šiaurės vakarų kryptimi. Į vieną pusę reikia nueiti apie 11 kilometrų. 22 kilometrai nėra taip jau daug, tiesa?

Tačiau, žengę porą žingsnių užsnigusiu ežeru, supratome – eidami taip lėtai, 11 kilometrų nueisime geriausiu atveju per 6 valandas. Kadangi temperatūra arti nulio, visas sniegas yra patižęs. Tad kiekvieno žingsnio metu susmengi iki kelių, o taip eiti yra labai sudėtinga. Nuėję vieną kilometrą maždaug per 40 minučių, nutarėme sukti atgal.

15min / Dainiaus Cuberos nuotr./Kelionės akimirka
15min / Dainiaus Cuberos nuotr./Kelionės akimirka

Kas, jeigu išsikraus telefonas ir nebeturėsime kompaso? Pagal žvaigždes orientuotis, kad grįžtumėme atgal, negalėsime – juk naktį bus debesuota. Vandens užtektinai neturime, tad, nusikabaroję 11 kilometrų į vieną pusę, grįžti atgal jėgų nebeturėsime. Paspoksoję tai pirmyn, tai atgal, nusprendėme, kad čia dar sugrįšime ir nueisime iki to nelemto Treriksröset kitą žiemą.

Taigi, kol kas nematėme Šiaurės pašvaistės, nenuėjome iki valstybių susikirtimo, nematėme laisvėje besiganančių šiaurės elnių... Tačiau grįžtant atgal viskas pasikeitė. Na, žinoma, į Treriksröset nenuėjome, tačiau kitus siekius išpildėme. Apie tai skaitykite ketvirtoje pasakojimo dalyje.

Ketvirta dalis: Kelionė į šiaurę 4 dalis: Šiaurės pašvaisčių medžioklė – tik kantriausiems

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų