Antras didelis skirtumas – kaina. Kelionė lėktuvu brangesnė, o, atvykus į Ženevą, dar reikia apsigyventi netoli parodos – viešuoju transportu per didmiestį tąsytis filmavimo bei fotografavimo įrangą nėra pats maloniausias užsiėmimas pasaulyje. Tai savaime reiškia didelę kainą už gyvenamąjį plotą.
Apsigyvenus pigesniame viešbutyje toliau, Prancūzijoje, be automobilio nuomos išsiversti nelabai išeitų, o tai kelionės kaštus dar padidintų. Tad sudėjus visus pliusus ir minusus, 2000 kilometrų kelionei į Ženevą pasirinkome automobilį „Peugeot 3008“. Beje, toje pačioje parodoje jis buvo pripažintas ir Europos Metų automobiliu 2017.
Benzininis 1,6 l darbinio tūrio variklis, 165 AG ir nedidelis krosoverio tipo kėbulas neatrodo idealūs ilgai kelionei. Pirmą nesklandumą patyrėme bandydami visą operatoriaus ir fotografo įrangą sutalpinti į bagažinę – dėl didesnės erdvės salone, 3008 bagažinė įspūdingu dydžiu nepasižymi ir keturių žmonių mantą bei įrangą čia sutalpinti nepaprasta. Tačiau, prisiminus žaidimo „Tetris“ principus, problemos neliko.
Kitos nerimą kėlusios priežastys dingo po pirmų šimtų kilometrų. Tokios galios automobiliui pakanka judėti iki 120 km/val., automatinei pavarų dėžei priekaištų nesurasi, o aukštos prošvaisos bei didelio kėbulo minusai pasijaučia tik važiuojant dideliu greičiu Vokietijoje.
Tačiau dar iki Vokietijos reikia pervažiuoti per Lenkiją, kurios kelininkams nuo pagyrų turėjo rausti skruostai. Kiekvienais metais porą kartų važiuojant per šią šalį į Vakarų Europą, kelių būklės gerėjimas kaskart akivaizdus. Lenkijos politikai žada, kad iki 2022 metų nuo Varšuvos iki Lietuvos sienos bus galima nuvažiuoti automagistralėmis, ir kol kas panašu, kad jie nemeluoja. Statybų – daug, o naujai įrengtų ir asfaltu kvepiančių kelių taip pat netrūksta. Jeigu prieš 5 metus kelionė iki Varšuvos būdavo kankynė, tai šiandien yra panašesnė į atsipalaidavimą.
Už Varšuvos eismo problemas apskritai galima pamiršti – keturios eismo juostos iki pat Vokietijos. Beje, bent jau šiuo metu važiuojant į pietinę Vokietijos dalį galima išvengti mokamo kelio: vietoje maršruto pro Poznanę pasirinkite važiuoti pro Lodzę bei Vroclavą. Tuomet pirmas didelis Vokietijos miestas pasienyje bus Dresdenas. Čia neseniai nutiesta keturių juostų nemokama magistralė, leidžianti ne tik išvengti mokamo kelio, bet ir važiuoti trumpesnį atstumą. Tiesa, leistinas greitis renkantis kelią pro Vroclavą mažesnis – 120 km/val., kai pro Poznanę galima lėkti 140 km/val., tad laiko atžvilgiu renkantis trumpesnį kelią vargu ar pavyktų ką sutaupyti.
Vokietija yra atgaiva vairuotojams, nes daugelyje šios šalies magistralių greitis nėra ribojamas. Nors eismas jomis didžiulis, tačiau progų spustelti iki 200 km/val. netrūko, o nuokalnėje – ir viršyti „Peugeot“ deklaruojamą didžiausią 206 km/val. greitį (matuojant pagal navigaciją, o ne spidometrą). Tiesa, mažas 3008 vairas turi savo niuansų – pirmą kartą paėmus jį į rankas, automobilio valdymas atrodo neįprastas, tačiau patogumas sukiojantis mieste atperka visus galimus minusus.
Šveicarijoje nusprendėme paeksperimentuoti. Vairavimo atžvilgiu, ypač po Vokietijos, ši šalis yra labai nuobodi (ir brangi – Vokietijoje keliai nemokami, o vos įvažiavus į Šveicariją tenka susimokėti apie 40 eurų), tačiau kas minutę besikeičiančiu jos kraštovaizdžiu galima gėrėtis savaitę be sustojimo. Tad prie automobilio priekinio stiklo priklijavome „GoPro“ kamerą, kuri kas sekundę darė nuotraukas – taip maždaug 250 km Šveicarijos gėrio akims žemiau esančiame vaizdo įraše galite peržiūrėti per penkias minutes.
Visiems įdomios degalų sąnaudos – jų ir mes tikėjomės bent 10 l/100 km, kadangi variklis – benzininis. Tačiau, pasiekus Ženevos automobilių parodą, automobilio borto kompiuteris rodė 8,9 l/100 km, kai vidutinis visos kelionės greitis buvo 116 km/val. Šiuolaikiniai benzininiai varikliai su turbinomis išties yra stebuklingi vertinant jų pasiekiamą galią ir ekonomiją, tačiau, kaip jie elgsis pravažiavus 150 ar 200 tūkst. kilometrų, spėlioti dar anksti.
