Jaučiamės pankiškai – panašiai kaip filme „Into the Wild“. Keliaujame patys, be jokių tarpininkų. Visiškai laisvi: kai važiuoji namu ant ratų, nereikia iš anksto visko susiplanuoti valandos tikslumu. Jokio booking.com ar kitų portalų, siūlančių apgyvendinimą. Stosime ten, kur norėsime. Važiuosime ten, kur akys veda. Giliai įkvepiu oro į plaučius ir jaučiu, kaip neriu gilyn į tuštumą. Esu tik aš, mano šeima ir lygus, tiesus kelias. Lietuvoje liko blogi orai ir dar prastesnės sinoptikų prognozės.
Tikslas – ne konkreti vieta, o visa kelionė
Šią savaitę namelis ant ratų yra mūsų prieglobstis nuo visų audrų, garantuojantis gausybę nuotykių. Kelionė nameliu ant ratų sudomino kaip galimybė pabėgti nuo per ilgai užsitęsusio, net Lietuvai, neįprastai šalto pavasario ir nuolat su stresu kovojančio kolegos. Norėjosi traukti kur šilčiau.
Pernai skridome lėktuvu į lietuvaičių pamėgtą Turkiją. Tačiau oro uosto darbuotojai nervais atgrojo dešimčiai metų į priekį. Draudimų sąrašai, nepatogūs skrydžių tvarkaraščiai...
Kita alternatyva – ilga ir varginanti kelionė mažyčiu mūsų forduku. Komforto jame nedaug, tad tokia kelionė – atostogomis irgi nekvepėjo.
Užduotis – ne iš lengvųjų, bet tuo ji tik įdomesnė. Pirmą kartą mūsų šeimos atostogų tikslu tapo ne vieta ar objektas, o visa kelionė. T.y. nuo pirmo kilometro Lenkijos keliais iki gražiausios Ispanijos pakrantės. Kemperiu nupūškavome per Europą be vaikų zyzimo dėl tualeto ir nuovargio iškreiptų veidų.
Maršrutą planuoji pats (jeigu nori ką nors planuoti)
Internete kaip virusas plinta nuotraukos apie Žydrosios pakrantės maršrutą Prancūzijoje. Todėl jį pasirinkome kaip greitkelio alternatyvą Ispanijos link. Lyg iš paveiksliuko vaizdiniai pro kemperio langą prasideda Mantono miestelyje. Šiame mieste verta sustoti ir pasimėgauti tyla, nes iškart po jo patenki į triukšmą. Sen Tropezas ir Nica gali žavėti savo prabangiomis jachtomis prieplaukose ir, rodos, pabaigos neturinčiomis kavinių alėjomis.
Visa diena šurmulyje, ir kelionės nauju tikslu tapo gražiausių paplūdimių medžioklė. Tačiau mūsų kompaniją sudarė gamtos mylėtojai, todėl nusipirkę kelis suvenyrus ir tobulo vyno (tik už 5 eurus!) patraukėme link Ispanijos.
Gražiausias Ispanijos paplūdimys – Formenteros saloje
Nieko nuostabaus, kad Ispanijoje aplankytas „Playa de Ses Illetes“ paplūdimys kelerius metus iš eilės buvo tituluojamas gražiausiu. Keltas mus nukėlė iki turistų dar neatrastos Formenteros salos, kuri atėmė amą net ir mano dvimetei dukrai. Baltas smėlis, žydras, dar už dangaus mėlynę šviesesnis vanduo, kažkur horizonte palikta visą naktį nemieganti Ibiza. Šis paplūdimys laikomas viena iš gražiausių planetos pakrančių.
Vietiniai pasakojo, kad ji, lyg magnetas, traukia nuotykių ištroškusį jaunimą. Nenuostabu. Čia organizuojamos įvairios vandens pramogos, o šalia yra patogi prieplauka.
Iš prieplaukoje stovinčio marmuru išpuošto pastato (pavadinimas Taverna atitinka paskirtį) praeivius pasiekiantys kvapai maloniai dirgino uoslę ir godžiai kuteno gomurį. Joje mes, keturių asmenų šeima, skaniai (ir sočiai) papietavome vos už 25 eurus. Rekomenduoju pasmaguriauti tradicine paelija.
Dėl valdančiųjų pomėgio stebinti draudimais nerekomenduosiu prie šio ispanų nacionalinio patiekalo nei vienos, nei dviejų taurių vyno. Iš plataus asortimento patys išsirinksite patį skaniausią baltą, sausą gėrimėlį.
Gal aš ne supermamytė, bet tam tikrų patogumų reikia kaip oro. Tad maloniai nustebino visa, geram poilsiui su šeima reikalinga infrastruktūra. Kemperį įtaisėme stovyklavietėje. Niekur neskubėjome, norėjosi „išpurtyti“ skanių pietų prieaugį, todėl išdidžiai nukulniavau į tinklinio aikštelę. Ten beveik garantuoju, kad nepasirodžiau puikios sportinės formos kaip Pamela Anderson seriale „Gelbėtojai“, bet juoko, netoli, žaidimų aikštelėje, smėlio pilį statantiems vaikams pakako.
Visą dieną praleidome „Playa de Ses Illetes“, o kitą rytą, apie 6 val., jau buvom susiruošę keltu grįžti į žemyną ir per Ispaniją traukti link „As Catedrais“ paplūdimio, esančio prie Biskajos įlankos.
Staiga supranti, kad pagavai azartą
Savo taikinį – Šventųjų vandenų vietą „As Catedrais“ – pasiekėme po paros. Turėjome stoti nakvynei pakelėje esančioje stovyklavietėje. Galicijos regione esantis paplūdimys beveik kasmet varžosi su Formenteros sala dėl gražiausios pakrantės titulo. Pažiūrėti čia tikrai yra į ką. Pakrantė išraižyta natūraliai susidariusiomis milžiniškomis uolomis ir arkomis. Jos primena katedras. Vietiniai sako, kad geriausia paplūdimį lankyti liepą ar rugpjūtį, t.y. sausros (atoslūgio) metu. Tačiau man įspūdį dar labiau sustiprino dramatiškai į uolas besidaužantis vanduo.
Beje, kemperį rekomenduoju pasistatyti likus keliems kilometrams iki paplūdimio, tam skirtoje aikštelėje. Taip išvengsite nepatogumų, o valandos pasivaikščiojimas vakarėjančia pakrante suteiks malonią atgaivą. Beje, tai gana atoki vietovė – aplinkui nebus jokių parduotuvių, barų, viešbučių. Todėl iš anksto į kuprinę įsimeskite kremo nuo saulės, vandens, kepures, užkandžius ir kitus būtiniausius daiktus. Iki kemperio grįžome jau visai sutemus, todėl pavargę nuo įspūdžių kritome miegoti.
Grįžimas į Kosta Doradą
Stovėdama prieš dangų remiančias uolas, staiga supranti, kad pagavai azartą ir reikia pamatyti daugiau. Todėl, vos praplėšę akis, jau riedėjome lygiu lyg ledas keliu link Taragonos provincijos. Po penkių valandų kelionės pastačius kojas į Kosta Dorados pakrantės smėlį ir įsiklausius į jūros ošimą atrodė, kad laikas sustojo. Kerintis saulėlydis prikaustė. Visa penkių kilometrų pakrantė nusidažė vaiskiai rožine spalva. Čia ne tik vaikai rado veiklos, bet ir mes su vyru – vandens sporto entuziastai – spiegėm iš džiaugsmo lyg devynmečiai.
Žinoma, nepraleidome progos aplankyti visai netoli nuo Taragonos (miestas 80 km į pietus nuo Barselonos) esančio pramogų parko „Port Aventura“. Nuostabi vieta nuotykių ištroškusioms šeimoms su mažais vaikais. Įėjimas nepigus. Už šimtą eurų (šeimai) jūs gausite galimybę pasirinkti vieną iš nuotykių. Nuotykio temos gali būti įvairios, t.y. nuo laukinių vakarų iki džiunglių ar filmų siužetų. Čia reiks plaukti, lipti uolomis, padėti vienas kitam pasiekti finišą, tapti superherojumi. Ar aš kartočiau šį visą dieną atėmusį nuotykį? Be jokių abejonių. Tik labai norėtųsi sutaupyti, todėl nepasiduočiau vaikų įkalbinėjimams, o bilietus nupirkčiau internetu iš anksto. Taip kišenei liktų bent 10 proc.
Netradicinės kelionių kryptys
Kažkada galva televizijoje trimitavo, kad „ir į darbą, ir į sodą nuvažiuosi tik su škoda“. Viliuosi, kad paskatinsiu neapsiriboti jau tradicinėmis tapusiomis kelionių kryptimis, kelionių transporto priemonėmis ar atostogų sezoniškumu. Keliauti galima visais metų laikais ir visur. Tereikia noro, gerų ratų ir gerai nusiteikusios kompanijos, su kuria esate nusiteikę kemperyje praleisti kelias savaites.
