Laikai, kai siūlomas bet kokios spalvos, jeigu ji buvo juoda, „Ford Model T“ galėjo vadintis sėkmingiausiu rinkos automobiliu, baigėsi – dabar gamintojai turi pasiūlyti ne tik kuo išskirtinesnę spalvą, bet ir kuo įdomesnį dizainą, kuo platesnę variklių gamą, didesnį papildomos įrangos sąrašą ir, žinoma, mažesnę kainą. Beje, pasirinkimų taip pat negali būti per daug, nes žmogaus psichologija veikia taip, jog pasirinkimų kiekiui peržengus tam tikrą skaičių, kad ir ką jis bepasirinktų, liks nepatenkintas. Taigi sudėtinga ir aršiai konkurencinga rinka reiškia, kad net pagaminę puikų modelį, gamintojai negali būti tikrai, kad jis taps naujuoju „Ford Model T“.
Pagal jau minėtą teoriją, kad esant per daug pasirinkimų žmogus nebus patenkintas bet kuriuo iš jų, šio teksto herojaus pirkėjai, matyt, turėtų būti labai nepatenkinti žmonės. Vidutinio dydžio krosoverių segmente Lietuvoje šiuo metu galima rasti beveik trisdešimt skirtingų modelių. Trisdešimt! O kur dar skirtingos komplektacijos, variklių pasirinkimai ir panašiai. Vien norint išbandyti visus šiuos modelius pirkėjui prireiktų gero mėnesio. Geroji žinia yra ta, kad dažnai užtenka išsirinkti tai, kas gražu ir įperkama, nes daugelis šio segmento modelių yra tiesiog neblogai pagaminti, per daug neįsimenantys kasdieniai modeliai, klusniai tarnaujantys kasdien. Panašiai yra ir su šiuo.
Visi tokie išskirtiniai, kad net vienodi
Vykau į Frankfurtą tam, kad išbandyčiau naująjį „Kia Niro“. Vykau su šiokiu tokiu kartėliu, nes man neteko bandyti ankstesnės kartos „Niro“, kuris, tiesą sakant, man atrodė keistai patrauklus. Nors daugelis, kieno paklausdavau apie šio automobilio dizainą, sakė, kad tai prastai atrodanti mašina, mane pirmosios kartos modelio dizainas žavėjo savo paprastumu – kai kiekvienas rinkoje bando būti kitoks, šis modelis, atrodo, sakėsi esąs tiesiog dar vienas automobilis gatvėje, kuris niekam nieko nebando įrodyti. Ir to jam pakako, kad būtų apdovanotas tiek už dizainą, tiek skirtinguose metų automobilio rinkimuose.
Visgi pamatęs naująjį „Niro“ kiek nustebau, nes jo dizainas nuo pirmtako skyrėsi kaip jautienos kepsnys nuo salotų. Nežinau kuris šiame palyginime yra kuris, bet tai tiesiog naujas automobilis, apie kurio dizainą iki pat šiol negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Jeigu priekinė dalis šiek tiek ir primeną ankstesnę šio modelio versiją, tai galinė dalis lyg iš akies trauktas „Hyundai Bayon“, tik didesnis. Gal ir nenuostabu, mat šios dvi kompanijos glaudžiasi iš esmės po vienos dizaino komandos sparnu.
Šis skirtumas tarp galo ir priekio neleidžia apsispręsti gražus naujasis „Niro“, ar nelabai, nes automobilio grožio paslaptis yra dizaino vientisumas bei išlaikytos teisingos proporcijos, o pirmojo čia nėra daug, nors proporcijos lyg ir geros.
Viskas neblogai, bet galinių žibintų forma niekaip nesusiveda su kampuotų formų linijomis likusiame kėbule, tačiau funkcija man dažniausiai svarbiau už formą. Skirtingos spalvos galinis statramstis yra ne tik dizaino elementas – tarp jo ir kėbulo yra pastebimas plyšys, kuris nukreipia oro srautą už automobilio ir taip sumažina ten susidarančią turbulenciją. Nors benzininėms versijoms tai greičiausiai nė motais, gali būti, kad elektriniams modeliams tai prideda kelis kilometrus. Beje, priekinės grotelės yra aktyvios ir gali atsidaryti arba užsidaryti priklausomai nuo poreikio ko reikia labiau: aušinti variklį arba bateriją ar užtikrinti mažesnį oro pasipriešinimą.
Sukurtas žaliems, bet tinka visiems
Automobilio kūrėjai teigia, kad naujasis modelis buvo kurtas galvojant apie vis besikeičiančius klientų poreikius, o šie vis labiau rūpinasi tvarumu ir ekologija. Tam potraukiui atliepti buvo pasitelkti ne tik varikliai, apie kuriuos pakalbėsime vėliau. Čia gamintojas pasistengė iš peties ir, pavyzdžiui, 56 procentai stogo apmušalo yra pagaminta iš perdirbto popieriaus, sėdynių sudėtyje galima rasti eukalipto lapų. Kaip ir kodėl, nežinau, eukaliptu nekvepėjo, bet gamintojas sako, kad tai labiau tvaru.
Gamintojas taip pat sako, kad, cituoju, „visos sėdynės yra pagamintos iš veganiškų medžiagų“. Tikiu, kad tai padeda mūsų planetai Žemei, bet tuo pačiu, kaip anglai sako, suteikia ir gyrimosi teisę. Beje, kai kurios medžiagos, kaip pavyzdžiui dalis durų apdailos, iš išvaizdos atrodė lyg metalo plokštė ir priminė pramoninį dizainą – tai pridavė keisto tvirtumo ir griežtumo salonui, ko nesitikėtumei iš tokio dydžio automobilio.
Bet kokiu atveju, kad ir iš ko pagamintas tas interjeras, jis tikrai geras. Apžvelgdamas „KIA EV6“ prieš gerus metus jau rašiau, kad salonas išdirbtas puikiai, o multifunkcinė juosta per vidurį, nors yra liečiama ir įprastai už tai pagyrų neduodu, valdoma ganėtinai patogiai ir išmaniai. „Niro“ yra antrasis korėjiečių gamintojo modelis, sukurtas pagal naująją jų dizaino filosofiją ir turi beveik identišką salono išdėstymą, tik mažiau erdvų. Viskas išdėliota aiškiai, informacija ekranuose atvaizduojama taip pat patogiai – „KIA“ ir „Hyundai“ multimedijos sistemas gyriau ne kartą, mat jos man vienos patogiausių rinkoje. Sėdynės taip pat geros. Nei labai sportiškai apgaubiančios, nei foteliškai minkštos – būtent tai, ko gali tikėtis iš šios klasės modelio.
Prakalbus apie saloną mintys nukrypsta ir į įvairiausias saugumo bei komforto technologijas, o norint jas aprašyti reikėtų atskiro teksto. Jau tampa įprasta, kad vidutinės klasės modeliai turi visas įmanomas technologijas ir dar daugiau. Ne išimtis ir čia. „Niro“ palaiko greitį, juostą, geba pats persirikiuoti važiuojant greitkeliu, stebi, ar sankryžoje sukant į kairę iš priekio nėra automobilių ir panašiai. Tiesą sakant, jeigu renkatės naują automobilį arba apskritai domitės naujomis technologijomis, siūlau plačiau pasidomėti naujausiomis saugumo sistemomis. Automobiliai nepastebimai vis daugiau tampa savavaldžiai ir ne, tai kol kas dar neatima vairavimo džiaugsmo.
Visas spektras variklių
Kuriant „žalią“ automobilį, žinoma, visų akys pirmiausiai krypsta į tai, kas slypi po kapotu. Čia korėjiečiai sukišo viską, ko tik galima tikėtis, tad pirkėjui išsirinkus automobilį, tinkamą variklį pasirinkti nebebus bėda. Naujasis „Niro“ siūlomas su įprastu varikliu ir hibridine sistema, įkraunamu hibridu arba pilnai elektrinis.
Pirmasis variantas, spėju, bus populiariausias Lietuvos keliuose. Hibridine pavara varomas modelis išvysto 140 AG ir žada mažesnes nei penkių litrų sąnaudas šimtui kilometrų. Tiesa, nors tai savaime įsikraunantis hibridas, elektros jame pakankamai daug, tad tikrai nemažą laiko dalį galima riedėti naudojant tik elektrą. Man, testo metu prasukus per 60 kilometrų, kurių dalis buvo kalnuose, skydelyje švietė 5,8 litro sąnaudos.
Įkraunamas hibridas poruojamas su tuo pačiu 1,6 litro turbininiu varikliu kaip ir jau aptartas modelis, tik jam talkina galingesnis elektros motoras su didesne baterija. Bendra šios sistemos galia siekia 183 arklio galias ir viena sekunde pagreitina įsibėgėjimą iki šimto, bet šie skaičiai kalbant apie miesto SUV neatrodo aktualūs. Aktualiau yra tai, kad gamintojas deklaruoja juokingai mažas sąnaudas šimtui kilometrų, bet norint jas pasiekti teks dažnai krauti bateriją. Tiesa, testo metu man pavyko pasiekti 1,2 litro sąnaudas važiuojant įprastu miesto režimu, bet išsikrovus baterijai, manau, reikėtų tikėtis kažko panašaus į įprasto hibrido skaičius.
Beje, abiejuose hibriduose „KIA“ pritaikė labai įdomų sprendimą pavarų dėžėje: jie panaikino galinės pavaros dantračius ir vietoj to, pasirinkus atbulinę pavarą, elektrinis motoras suka pirmą pavarą priešinga kryptimi.
Na, ir elektrinė versija, turinti 64,8 kWh talpos bateriją, drąsiai gali stumdytis pečiais su konkurentais savo kainų lygmenye: „Niro“ viena įkrova gali nuvažiuoti virš 600 km mieste ir virš 400 mišriu režimu. Su 200 arklio galių tai elektromobilis, puikiai tinkantis kasdienėms reikmėms. Beje, elektrinė versija turi didžiausią bagažinę ir praėjusiais metais „Metų inovacijos“ titulą pelniusią technologiją, leidžiančią pajungti elektrinius įrenginius ar net įkrauti kitą elektromobilį naudojant įprastą rozetę, kuria gali pavirsti „Niro“ įkrovimo lizdas. Tiesa, ši technologija buvo pervadinta iš V2L į V2D (Vehicle-to-Device).
Nors visų trijų modelių galia skiriasi, jų važiavimo savybės labai panašios. Valdomas šis automobilis, sakyčiau, šiek tiek geriau nei vidutiniškas šio segmento modelis, o tai reiškia, kad kasdieniam važinėjimui užtenka su kaupu. Rašant apžvalgas įprasta vertinti modelio sportiškumą, bet kartais tai tiesiog nereikalinga. Niekas nepirks „Niro“ tikėdamiesi vairavimo jaudulio, o jis to ir nesuteiks. Jis suteiks malonų, lengva ir patogų kasdienį važinėjimą.
Tai automobilis, skirtas vidutiniam automobilio vartotojui, kuris nori bent šiek tiek išsiskirti gatvėje. Neapsiverčia liežuvis sakyti, kad tai labai gražus modelis, bet kad išsiskiriantis savo išvaizda – tikrai taip. Ir, esu jau tai sakęs, bet šis modelis dar kartą patvirtina, kad korėjiečių automobilių pramonė vis labiau panašėja į vokiečius – jie gamina tiesiog geras mašinas. O dar ir kainos nėra prastos – Lietuvoje šio modelio kainodara prasideda nuo 29 tūkstančių. Tiesa, didesnė bėda ne kaina, o automobilių tiekimas. Su laukimo terminais dabar liūdna, o Lietuvoje kol kas tik įprastas hibridas, bet, tikėkimės, elektrinė versija irgi greitai pasirodys.
Na, bet būtent įprastą hibridą rinktis ir rekomenduočiau.
